Parengė Silvija Stankevičiūtė
Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga. Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.
– Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?
– Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko, atsitraukęs, vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.
Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas, ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 nusipirko centus Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.
Toliau skaityti „Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per šonines duris“”
Kelios brošiūros ispanų kalba pabrėžia, kokia svarbi lietuviškos kultūros dalis yra literatūra. Kazimiero Čibiro (Casimiro Verax) ,,La lucha de una nación por su prensa“ (,,Šalies kova už savo spaudą“) aiškina tyliosios kultūrinės rezistencijos istoriją spaudos draudimo metu carinėje Lietuvoje. Knygnešį apibūdina kaipo ,,rezistencijos simbolį“ ir ,,Lietuvos kultūros herojišką kankinį“. Aiškina, kad kitoms šalims spaudos laisvė yra normali ir tikėtina gyvenimo dalis, bet lietuviams tai ypač svarbu. Šiuo atžvilgiu pritaria Antano Vaičiulaičio ,,La literatura, guardián de la nación: historia de las letras lituanas“ (,,Literatūra, šalies globėja: lietuvių literatūros istorija“). Šioje literatūros istorijos santraukoje Vaičiulaitis aiškina, kad begalybė šalies kančių ir jos kova už nepriklausomybę yra stipriai susijusios su literatūra. Ši istorija yra svarbi Lietuvos istorijos dalis ir todėl verta vertimo – pats pasirinkimas šias brošiūras parašyti ispanų kalba atskleidžia daug informacijos apie šalies istoriją ir vertybes. Galiausiai, kaip nurodo ,,La lucha…“ brošiura, Lietuvai literatūra yra kažkas ,,šventa“.