Šį pavasarį Vilniuje įvykęs pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.
Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė, kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“
Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja – ir galbūt perskaityti praleistus interviu.
M. M. De
Voe
„Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios
perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir
aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o
ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad
tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę,
įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios
temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti
kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas
žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis
tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės
atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir
smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir
sūroką krapų skonį.“
Interviu:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278
Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?”
