„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.
LBŠ ypatumai
Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.
Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai
Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.”
1562 m. spalio 4 d. Vilniuje Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo dukra – ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, vėliau tapusio Švedijos karaliumi. Bonos Sforcos dukterį švedų istorikai vadina „Renesanso karaliene“, nes ji atvežė itališkojo Renesanso idėjas. 2018 m. išėjusi švedų kultūros istorikės Evos Mattsson biografinė knyga Furstinnan apie Kotryną Jogailaitę gausiai iliustruota, parašyta gan paprasta kalba, trumpais sakiniais, todėl paskaitoma ir teturintiems švedų kalbos pagrindus.
nepaprastai įžeidė: „Nevaldomu charakteriu garsėjęs caras Joanas
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tęsia renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ ir balandžio 21 d., penktadienį, 17 val. kviečia į Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos, literatūrologės prof. Sigutės Radzevičienės paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėse / HUB‘e (3 aukštas).