Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse

Dalia Cidzikaitė 


2002 metų rudenį Amy Tector, tuo metu dirbusi Kanados bibliotekos ir archyvo archyvare, kartu su kolege Anne Goddard turėjo nuspręsti, ką daryti su žymaus Kanados žurnalisto Wilfrido Egglestono privačiu archyvu. Pasilikti ar nepasilikti aukščiau minimą archyvą nebuvo paprasta, mat į šešias dėžes sutilpusį dokumentinį paveldą sudarė ne tik paties Egglestono, bet ir jo žmonos – Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston (angl. Magdalena[1] Raskevich Eggleston) – dokumentai.

Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston romano viršelis

Gimusi 1907 metais lietuvių emigrantų šeimoje, angliakasių miestelyje Kanados vakaruose, Raškevičiūtė, kelių literatūros kūrinių autorė, iš kurių pats žinomiausias – 1955 metais pasirodęs romanas Mountain Shadows [Kalno šešėliai], 2002 metais buvo visiškai nežinoma ne tik paprastiems Kanados skaitytojams, bet ir kanadiečių literatūros tyrinėtojams. Jei iki tol Raškevičiūtės Eggleston pavardė kur nors ir sumirgėdavo, tai beveik visuomet tik kaip garsaus vyro, 16-kos knygų autoriaus, žurnalistikos mokyklos Ottawos Carletono universitete įkūrėjo, žmona.

Raškevičiūtė buvo mažai žinoma ir savo gyvenamuoju laikotarpiu. Nors ambicijų turėjo, ji netapo pripažinta Kanados rašytoja. Apie jos reikšmingiausią kūrinį – autobiografinį romaną Mountain Shadows – teigiamai atsiliepė vos vienas kitas recenzentas: laikraštyje Financial Post Raškevičiūtė pagirta už „paprastą, nepretenzingą pirmąjį romaną, kuris padaro kur kas didesnį įspūdį nei kad tikėtųsi skaitytojas ar numanė pati rašytoja“. Apie Kanados lietuvės pirmąjį romaną žinutės pasirodė ir Šiaurės Amerikos lietuvių spaudoje. Toliau skaityti „Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse“

Naujausios „Šveicarijos lietuvių žinios“ – jau bibliotekoje!

Parengė Jolanta Matuzaitė


Visiems, besidomintiems Šveicarijos lietuvių veikla, pristatome naujausią, 30-ąjį, žurnalo „Šveicarijos lietuvių žinios“ numerį. Jame rasite daug džiugių naujienų: apie kelionę po Lietuvą pradėjusią kilnojamąją fotografijų parodą „Lietuvių Šveicarija“ (ji buvo eksponuojama ir pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje), Berno universitete gegužės pradžioje vykusią ir lietuvių kalbos populiarinimo bangą sukėlusią tarptautinę mokslinę konferenciją „Revitalizing Baltic Linguistics in Bern“, smagią aktorės Nijolės Narmontaitės viešnagę Ciuricho lietuviškos knygos klube. Žurnale net keletas Šveicarijoje dirbančių Lietuvos ambasadorių straipsnių: Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų biuro Andrius Krivas rašo apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos koncertą Tautų rūmuose Ženevoje, ambasadorė Berne Valentina Zeitler – apie diskusiją Šveicarijos ambasadorių klube ir Šveicarijoje gyvenusių Lietuvos valstybės veikėjų atminimui skirtus renginius. Lietuviškųjų ženklų Šveicarijoje ieškančius tikrai sudomis Vilijos Handschin straipsnis „Lietuvos didikų pėdsakai Rapersvilio pilyje“ ir Arūno Vismanto rašinys „Thomas Mannas – vokietis, savo gyvenimu nutiesęs tiltą Lietuva – Šveicarija“.

Daugiau apie leidinį : http://lietuviai.ch/laikrastis-sveicarijos-lietuviu-zinios/