Diana Vidutis, Detour: A Side Trip Through Chemotherapy and Poetry. eLectio Publishing: Little Elm, TX, 2017.
„Mano šeimoje niekas nesirgo vėžiu, tik prostatos, kuriuo, atrodo, suserga nemažas skaičius vyresnio amžiaus vyrų. Aš tvirtai tikiu, kad mes visi nešiojamės vėžio ląsteles, kurios ramiai snūduriuoja mūsų kūnuose. Kada ir kodėl jos suaktyvėja, išlieka paslaptis. Mano vėžys buvo lyg žaibas iš žydro dangaus. Tarsi griaustinis giedrą dieną. Deus ex machina“, – apie 2013 metų lapkritį diagnozuotą gimdos vėžį knygos Detour: A Side Trip Through Chemotherapy and Poetry įžangoje rašo autorė Diana (Danelė) Vidutis.
Ką darytumėte, jei vieną dieną išgirstumėte gydytojo žodžius: „Labai apgailestauju, Jums – vėžys“? Turbūt retas mūsų žinome, kaip iš tikrųjų reaguotume. Jei galėčiau rinktis, rinkčiausi Danelės kelią. Ji į akistatą su vėžiu stojo ramiai, priimdama tikrovę tokia, kokia yra, net ir žinodama nedžiugią statistiką – po operacijos ir chemoterapijos kurso turi 35 proc. šansą nugyventi dar penkerius metus.
Autorė neprarado blaivaus proto ir ėmė kasdien užrašinėti savo išgyvenimus, pojūčius ir mintis chemoterapijos kurso metu. Be to, ji neatsisakė įprastos gyvenimo rutinos: kai galėjo, dirbo, dalyvavo tiek lietuviškoje (net ir sirgdama ėjo JAV Lietuvių Bendruomenės Washingtono, DC apylinkės pirmininkės pareigas), tiek savo kaimynystės veikloje, rūpinosi savo sodu, lankėsi pas draugus ir kaimynus, keliavo ne tik po Ameriką, bet ir Lietuvą, skaitė ir dvasinių jėgų sėmėsi iš poezijos. Ir, aišku, nepasidavė, nes iš patirties žino, kad gyvenimas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas po žydinčią pievą.
Ar 13 (2013) yra nelaimingas skaičius?
Aš taip nemanau.
Mano tėvas mirė.
Aš susirgau vėžiu.
Bet nutiko ir daug gerų dalykų.
Gimė Wesley.
Vėžys nuvytas šalin.
Tu pats rašai savo gyvenimo istoriją.
Interviu anglų kalba su Diana Vidutis galite rasti čia: https://www.draugas.org/news/detour-a-conversation-with-diana-vidutis/
Vincas Krėvė, Tales from the East (translated by Rimas Černius), IBJ Book Publishing, 2018.
Nedaugelis žino, kad Vinco Krėvės-Mickevičiaus brandžiausi kūriniai istorijos tema buvo parašyti emigracijoje, rašytojui gyvenant Azerbaidžano sostinėje Baku. „Krėvės gyvenimas Azerbaidžiano sostinėje Baku sąlygojo tai, kad jis 20 a. pirmoje pusėje tapo žymiausiu orientalistu lietuvių literatūroje, o jo apysaka „Pratjekabuda”, bylojant Mykolo Vaitkaus žodžiais – „galėjo tilpti geriausiame Europos literatūros almanache“ (…)“, – rašo Vladas Turčinavičius straipsnyje „Kūrėjas, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį“[1]. Deja, apgailestauja straipsnio autorius, tuo metu, kai Vakarai ypač domėjosi Rytais, neatsirado, kas šį kūrinį išverstų į vokiečių ar anglų kalbas. Todėl tada Krėvės orientalistiniai grožiniai tekstai nesulaukė deramo pasaulio dėmesio ir pripažinimo.
Angliško vertimo Krėvės apysakos laukė beveik šimtą metų – 2012 metais „Pratjekabudą” ir dar kelias Rytų pasakas į anglų kalbą išvertė Rimas Černius. Praėjus dar penkeriems metams, šiandien angliškai galime skaityti visus Krėvės pasakų rinkinio Rytų pasakos tekstus, išverstus jau anksčiau minėto JAV lietuvio Černiaus knygoje Tales from the East.
Krėvė-Mickevičius buvo itin mylimas ir vertinamas lietuvių išeivių. 1953 metų vasario 27 dieną prof. Alfredas Sennas, kalbėdamas Pittsburgho universitete (JAV), pabrėžė, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas, kurio pagrindiniais varžovais dėl šio titulo jis matąs Kristijoną Donelaitį ir Maironį. Pirmąjį prof. Sennas atmetė dėl originalumo stokos, pasak jo, Donelaičio hegzametrai viso labo tik imitavo to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Ir nors Maironiui profesorius nieko negalėjo prikišti, pasak jo, ir Maironis nusileido Krėvei. „Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos“, – teigė prof. Sennas[2]. Užuomina apie Nobelio premiją nebuvo vien tik retorinė figūra – 1952 metais minint Krėvės 70-ąjį jubiliejų, prof. Sennas informavo patį rašytoją ir garbingus renginio svečius apie jo suburtą komisiją, kuri rūpinsis Nobelio premijos Krėvei gavimu. Deja, likimas šiuos profesoriaus planus sujaukė.
Krėvės svorį ir reikšmę lietuvių literatūroje ir tarp išeivijos nusako ir poeto Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio įrašas, brūkštelėtas praėjus porai dienų po žinios apie rašytojo mirtį: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“
Krėvės įsišaknijimas lietuvio išeivio sąmonėje, jo didumas nenumirė rašytojui mirus. Krėvė toliau buvo dėstomas lietuvių šeštadieninėse mokyklose, jo kūrinius uoliai skaitė jaunos lietuvių kartos emigracijoje. Todėl nekeista, kad Rytų pasakų vertimo į anglų kalbą ėmėsi pirmosios kartos DP emigracijos bangos atstovas. Černius Krėvę versti pradėjo studijuodamas Čikagos universiteto liberaliųjų menų magistrantūros programoje. Gražu, kad atliktas darbas neliko tik studentišku darbu, ir, padedant Černiaus vadovui Paul Friedrich, peraugo į knygą.
Rimo Černiaus pavardę dažnai galima sutikti mėnraščio Draugas News ir savaitraščio Draugas puslapiuose, jis taip pat yra vienas iš knygos We Thought We‘d Be Back Soon („Aukso žuvys“, 2017) vertėjų.
Abi knygas autoriai išleido už savo lėšas. Dėkojame jiems, po vieną egzempliorių padovanojusiems Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
[1] http://alkas.lt/2012/12/05/v-turcinavicius-kurejas-kurio-pedos-gimtines-zemeje-o-akys-aprepia-platuji-pasauli/#more-98159