Parengė Rima Dirsytė
1918 metai tapo lemtingi lietuvių tautos istorijoje. Vasario 16 dieną Tautos taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuriuo buvo atkurta Lietuvos valstybė, tuo nutraukiant bet kokius pavaldumo ryšius su kitomis valstybėmis (Rusija, Lenkija ir Vokietija). Lapkričio 30 d. Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje priėmė deklaraciją, kuria, remiantis tautų apsisprendimo teise, buvo reikalaujama prijungti Mažąją Lietuvą prie atkurtos Lietuvos valstybės.
Prūsų lietuvių tautos taryba – 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje kelių dešimčių mažalietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos įkurta politinė organizacija. Jos nariais buvo žinomi to meto visuomenės veikėjai: Prūsijos landtago narys kun. prof. Vilius Gaigalaitis, kun. Mikelis Reidys, Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas, Jonas Vanagaitis ir kt. Jau pačią pirmą dieną taryba 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“, kuriame propagavo šią susijungimo idėją. Daugeliui tarybos narių užėmus tvirtą prolietuvišką poziciją, lapkričio 30 d., susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje, taryba paskelbė aktą. Jį pasirašė 24 signatarai.
Visgi šis siekis sujungti į vieną valstybę lietuvių gyvenamas žemes nebuvo visiškai įgyvendintas: Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuvos delegacija Tilžės aktą naudojo kaip lietuvininkų politinio apsisprendimo įrodymą, tačiau Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirta tik šiaurinė (mažesnė) Mažosios Lietuvos dalis (Klaipėdos kraštas) ir perduota administruoti Prancūzijai. 1923 m. Lietuva integravo šį kraštą į Lietuvos valstybę. Deja, pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis liko Vokietijos sudėtyje, o po II–jo pasaulinio karo buvo perduota SSSR (dab. Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis).
Tilžės aktas istorikų vertinamas nevienareikšmiškai. Tačiau už tai, kad šiandien turime Klaipėdos uostą, Kuršių neriją, Nemuno žemupį, turime būti dėkingi Tilžės akto signatarams.