Mėnuo: 2019 kovo

Unė Baye – „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė

Šių metų kovo mėnesį, daugelyje pasaulio šalių minimą kaip Moterų istorijos mėnesį, Europos kultūros paveldo skaitmeninė biblioteka „Europeana“ pasitiko parengusi keletą tekstų, skirtų menui, kultūrai ir mokslui nusipelniusioms moterims. Tarp tokių moterų, kaip aukštosios mados kūrėja italė Elsa Schiaparelli, rašytoja, literatūros teoretikė ir filosofė Ponia de Staël, lenkų dailininkė Olga Boznańska, pateko ir lietuvė – prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Europos kino ir teatro padangėje sužibėjusi aktorė ir režisierė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė, geriau žinoma sceniniu Unės Baye vardu.


Paryžiaus teatro naujienų žurnalo „La Rampe“ 1929 m. birželio numeris su Unės Baye portretu viršelyje, 1929 m.

Tekstas apie Unę Baye „Pasaulis buvo jos scena: nepakartojamas Unės Baye gyvenimas“, kuriam parinkta Williamo Shakespeare’o garsios sentencijos „Visas pasaulis yra teatras“ parafrazė, pasakoja apie lietuvės gyvenimo kelią, kuris nuo mažo Laukminiškių kaimo netoli Kupiškio vingiavo per Panevėžį, Sankt Peterburgą, Kauną, Čikagą, Holivudą, Niujorką, Londoną, Paryžių, Kuibyševą (dab. Samara) ir atgal į Kauną. Pasakojime daug dėmesio skiriama Unės Baye karjerai teatre ir jos ryšiams su garsiausiais to meto JAV ir Europos menininkais, politikais ir aukštosios visuomenės atstovais, kaip antai Konstantinas Balmontas, Johnas Gielgudas, Alessandro Brissoni, Doloresa Cassinelli, Sarkis Katchadourianas, Anita de Caro, Mila Cirul, Johnas Wyse’as, Jacques’as Devalis, Didieras Daix, Bernardas Grasset, grafienė Vera Tolstoj, Fiodoras Komisarjevskis ir kiti.

Pasakojimą apie pasaulio sceną trumpam užkariavusią lietuvę iliustruoja nuotraukos, spektaklių afišos ir programėlės iš Unės Babickaitės-Graičiūnienės fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visą tekstą apie Unę Baye anglų kalba galima rasti čia >>.

Tekstas yra šių metų vasario mėnesį baigto įgyvendinti tarptautinio „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalis. Projekto, kuriame dalyvavo ir Nacionalinė biblioteka, tikslas – parodyti, kaip migracija iš Europos ir į Europą bei pačiame žemyno viduje prisidėjo prie europietiškos kultūros ir visuomenės raidos.

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė

1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?”

Apie parodą „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“

Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“,  –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.

Visas interviu >>

1581 metų pavasario pradžią pažymėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas

Parengė Rima Dirsytė

XVI a. vidurio ir antrosios pusės laikotarpį Lietuvos istorijoje galima vadinti klestėjimo, gana nuoseklių permainų ir reformų laikotarpiu. 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teismų ir administracijos reformos metu buvo sukurta nauja trijų tipų žemesniųjų teismų (žemės, pilies ir pakamario) sistema. Apeliacine instancija jiems tapo 1581 m. kovo 1 d. įkurtas LDK Vyriausiasis Tribunolas. Tokia sistema  išliko iki valstybės panaikinimo XVIII a. pab. Prisiminkime, kad tuo metu LDK buvo luominė monarchija. Šie teismai buvo skirti bajorų luomui, o dvasininkams, magdeburginiams  miestiečiams, žydams, totoriams veikė kiti teismai. Be to, Vyriausiasis Tribunolas  buvo organizuotas ne profesiniu, bet visuomeniniu pagrindu. T. y., jo teisėjais tapdavo ne universitetinį išsilavinimą įgiję teisės profesionalai, o iš bajorų penkių mėnesių kadencijai renkami deputatai. Teismo ceremonialas taip pat iš esmės skyrėsi nuo dabartinio – paprastai jo darbą lydėjo iškilmės ir pramogos.

Toliau skaityti „1581 metų pavasario pradžią pažymėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas”

Gražina Sviderskytė: reikia drąsos priimti didvyrius tokius, kokie jie buvo


Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Nacionalinėje bibliotekoje vyko žurnalistės, istorikės Gražinos Sviderskytės monografijos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymas. Renginyje taip pat dalyvavo knygos redaktorius doc. dr. Nerijus Šepetys, moderavo žurnalistas Dovydas Pancerovas. Autorė savo naująja knyga stengiasi atkurti tikrąją „Lituanica“ istoriją ir dekonstruoti visuomenės sąmonėje susiformavusius mitus apie legendinį lietuvių skrydį virš Atlanto“, – pasakoja Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus praktikantė, Vilniaus universiteto KHF lietuvių filologijos ir reklamos studentė Elena Benediktavičiūtė.

Visą tekstą skaitykite „Bernardinuose“ >>

„Tekstas trumpas, bet labai talpus“

„Tekstas trumpas, bet labai talpus“, –  taip apie Kovo 11-osios Aktą 2010 m., minint atkurtos Nepriklausomybės 20-metį, rašė prof. Vytautas Sinkevičius. Kodėl pasirinktos būtent tokios formuluotės? Dėl kurių teksto vietų diskutuota daugiausiai? Apie tai prof. V. Sinkevičius papasakos šį trečiadienį, kovo 6 d., 18 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, per paskaitą „Kaip buvo rengiamas Kovo 11-osios aktas“.

V. Sinkevičius 1981–1990 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume. 1990–1999 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, vėliau – Seimo Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas, direktorius. Buvo Konstitucijos projekto rengimo grupės narys. 2001 m. apgynė disertaciją ir tapo socialinių mokslų teisės krypties daktaru. 1999–2008 m. – Konstitucinio Teismo teisėjas.