Parengė Silvija Stankevičiūtė
Po Sovietų Sąjungos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams, praėjęs laikotarpis traukia ne tik mokslininkų, į savo rankas sutelkiančių vis daugiau anksčiau neatvertų, neanalizuotų dokumentų dėmesį. Sovietmetis savitai interpretuojamas, analizuojamas grožinėje literatūroje, kurioje neretais atvejais meninė išmonė supinama su autentiškomis rašančiojo patirtimis, istoriniais faktais. Vienas tokių kūrinių – naujausias jau trisdešimt metų Australijoje gyvenančios ir kuriančios rašytojos dr. Gražinos Burokaitės-Pranauskienės darbas „Soviet Fairytales“. Tai apysakų rinkinys, kuriame autorė, remdamasi gausia istorine medžiaga ir autentiškais patyrimais, sugrįžta į sovietmetį ir išryškina tam tikrus visuomenės, kasdienybės momentus, taip pat supažindina užsienio skaitytojus su įvykiais, kurie dėjosi kitapus geležinės uždangos. Su G. Pranauskiene kalbamės apie istorijos reikšmę grožinėje literatūroje, veiksnius, skatinusius aprašyti sovietmečio kasdienybę, patirtis, poetės posūkį į prozą lėmusius sprendimus bei daugelį kitų temų.
– Jūsų naujausios knygos „Soviet Fairytales“ pavadinimas į lietuvių kalbą greičiausiai būtų verčiamas „Sovietų pasakos“, tačiau viename interviu minite, kad pati jį verčiate į „Tarybinės pasakos“. Ką Jums reiškia vienos ar kitos terminijos vartojimas ir kodėl pirmenybę teikiate „tarybinėms“, o ne „sovietinėms“ pasakoms?
– Gimiau ir augau Tarybų Sąjungoje, todėl knygos pavadinimą verčiu ne taip, kaip išverstų šiandieninės Lietuvos gyventojai. Esu praeities balsas, atsklindantis su pasakom, nepasakom, tikrove, netikrove. Po daugelio metų, praleistų anapus žemės, atkuriu tarybinę kasdienybę.
– „Soviet Fairytales“ siužetuose regimas gilus istorinis klodas: Simo Kudirkos pabėgimo istorija, Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą… Ar savo kūryboje Jums svarbu papasakoti, įtvirtinti tam tikrą istorinį naratyvą, siekti aprašomų įvykių autentiškumo, galbūt perteikti asmenines patirtis? Ar vis tik istorija kūrybos procese labiau yra pagalbinis įrankis ir meninė išmonė tampa reikšmingesniu elementu?
– Meninė išmonė be istorinio ir politinio pagrindo yra ribota. Istoriniai ir politiniai XX amžiaus Lietuvos įvykiai tarybmečiu būdavo iškraipomi, slepiami, kad tauta nežinotų apie prievartinį prijungimą prie Tarybų Sąjungos 1940–1991 m. laikotarpyje. 1970 m. radijo operatoriaus Simo Kudirkos, dirbusio žvejybiniame laive, drąsa peršokti į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, kad pasiprašytų politinio prieglobsčio, sukėlė didžiulį Maskvos nepasitenkinimą. Jis buvo grąžintas į krantą bei nuteistas 10 metų kalėjimo. Laisvės troškęs vyras tarybinės valdžios akyse tapo „tėvynės išdaviku“. Taip buvo vadinami ir nuo 60 000 iki 100 000 1944 m. iš Lietuvos nuo trėmimų ir karo baisumų į Vakarus pasitraukusių tautiečių.
„Soviet Fairytales“ apsakymas „Noriu būt kaip Simas“ įkvėptas radijo operatoriaus poelgio, kurį prieš rašydama gerai išsinagrinėjau. Pamenu, kaip knygą gavau dovanų Australijoje, o perskaičiusi apgailestavau, kad tokie dalykai Lietuvoje buvo nuslėpti nuo mano kartos. Apsakyme Kudirkos bandymu pabėgti į Vakarus žavisi ne vienas jūreivis, o žvejybinio laivo kapitono padėjėjas Gintaras paseka Simo pėdomis. 1987 m. netikėtai pasiprašo politinio prieglobsčio Ispanijoje, o emigravęs į JAV pagaliau susitinka su savo idealu.
Apsakymas „Jurijus Gagarinas ir naujoji žemė“ apsuptas begaline euforija dėl pirmojo tarybinio piliečio skrydžio į kosmosą. Atsitraukę nuo nespalvotų televizijos ekranų, susijaudinę žmonės užpildė gatves, šoko, dainavo, o apie tai, kad po skrydžio Gagarinas katapultavosi maždaug 7 kilometrų aukštyje ir nusileido su parašiutu pasaulis dar ilgai nežinojo. Moterys kankinosi iš meilės jaunam, kad ir vedusiam kosmonautui, o vaikai net šokinėjo nuo stogų. Maždaug 1969 m. dabartinėje Marijampolėje, kuri anksčiau vadinosi Kapsuku, berniukas bandė skristi nuo keturaukščio. Tuomet tebuvau paauglė, smulkmenų nepamenu, o be to, savo akimis kritimo nemačiau. Su fantazija sumaišyta įvykių seka apsakyme vaizduojama, kaip eiliniai žmonės vylėsi ateityje skraidyti į kosmosą kada tik panorės! Gyvenome tarsi nesibaigiančių pasakų pasaulyje, nerealioje santvarkoje, kuriai nėra atitikmens. Knygoje perteikiu asmeninę, draugų, pažįstamų bei mokslinę patirtį, kad skaitytojai save atpažintų 1940−1990-ųjų įvykiuose, bei, prisiminę gyvenimo tarybinėje santvarkoje smulkmenas, jomis pasidalintų su vaikais, anūkais ir proanūkais.
– Kas Jus paskatino imtis rašyti knygą apie sovietmečio kasdienybę, realijas ir patirtis? Ar, Jūsų manymu, pasaulis pakankamai žino apie sovietinį totalitarizmą ir jo išdavas ir ar svarbu apie tai kalbėti, diskutuoti daugiau?
– Apsakymų formą pasirinkau dėl kelių priežasčių. 2015 m. baigiau daktaro disertaciją kūrybinio rašymo srityje, susidėjusioje iš teoretinės ir kūrybinės dalies − romano „Torn: the story of a Lithuanian migrant“. Jame pavaizdavau pokario metais bei tarybmečiu Australijoje atsidūrusių lietuvių likimus bei jų tarpusavio santykius. Netrukus pajutau, kad liko daug neišsakytų minčių, neišsemtų temų, neužrašytų pasakojimų, kuriuos rinkau ir nagrinėjau magistrantūros studijų metais. Tad medžiagos turėjau per akis! Rašyti skatino ir noras supažindinti skaitytojus su tuo, kas iš tikrųjų vyko už geležinės uždangos. Prieš įnikstant į apsakymus, savaime atėjo pavadinimas „Soviet Fairytales“, o jau po to ištisus dvejus metus rašiau plačiau praskleisdama totalitarinės santvarkos skraistę, po kuria glaudėsi du šimtai devyniasdešimt trys milijonai TSRS piliečių iš 15 šalių!
– Dažnam Lietuvos skaitytojui visų pirma esate žinoma kaip eilėraščių autorė. Kodėl naujausiu darbu nutarėte orientuotis į prozą?
– Poezija yra sielos atgaiva, padedanti apmalšinti tėvynės ilgesį ir susigyventi su nauja aplinka. Lietuvoje išleisti eilėraščių rinkiniai „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“ atvedė į savęs išbandymą prozoje. Nors kūryba užsiimu nuo mokyklos laikų, o nuo pat atvykimo į Melburną 1989 m. rašau į Australijos ir pasaulio lietuvių spaudą, perpinti tikrovę su fantazija, paremta konkrečiomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis, pasirodė ne taip jau paprasta. Labai padėjo grožinės literatūros skaitymas bei įvairiausių mokslinių šaltinių nagrinėjimas.
– Ar ši knyga visų pirma buvo orientuota ir rašyta užsienio skaitytojui, siekiant supažindinti su sovietmečiu ir sovietine tikrove, ar daryti griežtą atskirtį nebūtų prasminga?
– Knygą užsibrėžiau rašyti angliškai, nes noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai. Tad džiugu, kad ją galima įsigyti įvairių šalių knygynuose ar per Amazon.com. Beveik 20 metų pradirbus universitetuose Melburne iki šiol neatsistebiu, jog žmonės nežino nei kur ta Lietuva, nei kokia kalba ten šnekama. Yra net tokių, kurie lietuvius priskiria slaviškai kalbantiems rusams! Kai pradedu pasakoti kaip per karinio parengimo pamokas mokykloje sėdėjom su dujokaukėmis, berniukai turėjo vaidinti kareivius, o mergaitės medicinos seseles, žaibo greičiu išardydavome, sudėdavome ir šaudydavome iš Kalašnikovo, kitataučiams iš nuostabos nutįsta žandikauliai! Apsakyme „Jurijus Gagarinas ir naujoji žemė“ skaitytojai ras istoriją ne tik apie kosmonautą, bet ir apie karinio parengimo pamokas bei rusų generolo viliones į naująją žemę, kuri pasirodė esanti ne Naujojoje Zelandijoje, o Archangelsko srityje!
Labiausiai stebina, kai užsieniečiai reiškia susižavėjimą komunistine santvarka, idealaus tarybinio piliečio įvaizdžiu. Tai rodo paviršutinišką totalitarinės priespaudos supratimą. Vaikystėje gėrėme žuvų taukus, kad būtų stiprūs kaulai, augome liekni, gražūs, sportiški, klasikinės vyro ir moters seksualinės pakraipos piliečiai, o neįgaliųjų niekur nesimatė. Tai iš tiesų sudarė idealios santvarkos vaizdą. Todėl „Žavingame prince“ atskleidžiu nuo visuomenės slepiamą netradicinę veikėjų seksualinę orientaciją, „Kalėdose su draugais“ – neįgaliųjų kasdienybės rūpesčius, o apsakyme „Armija ir seksas“ – Klaipėdos senamiestyje, pogrindyje veikiančias „Šešioliktos divizijos“ prostitutes.
– Skaitydami tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros knygas apie tam tikrą istorinį laikotarpį, istorinius įvykius, žmonės neretai yra linkę istoriją suasmeninti, kadangi viską vertina remdamiesi asmenine patirtimi. Jei knyga neatspindi skaitytojo patirties, pasigirsta replikos, esą taip tikrai nebuvo ir knygos autorius rašo nebūtus dalykus, nuošalyje paliekant faktą, kad rašytojas rašo grožinės literatūros kūrinį ir kuria savo sugalvotą istoriją. Ar nebijote, kad sovietmečiu gyvenę būsimi Jūsų knygos skaitytojai bandys ieškoti „istorinės tiesos“, faktų tikslumo, kūrybinę išmonę palikdami nuošalyje ir taip knygą vertindami pagal kito žanro kriterijus?
– Be abejonės, tarybinius laikus prisimenantys skaitytojai ieškos ir „istorinės tiesos“, ir faktų tikslumo, nes tai yra natūralu. Tačiau mano knyga ne mokslinis vadovėlis, o praeito šimtmečio istoriniais, politiniais ir kultūrinias rūbais apgaubtas kūrybinis darbas. Tarybmečio žinovų neapmulkinsi netikroviškomis „pasakomis“, tad esu rami dėl pateiktos tiesos. Apsakyme „Meilė ir seksas“ paliečiu 1979–1989 m. TSRS karą Afganistane, kur žuvo apie 14 000 karių. Abu pažįstamos moters sūnūs į Lietuvą sugrįžo užlituotuose karstuose, tad kelias jasmingas eilutes paskyriau jų atminimui.
Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į komunistinės santvarkos iliuzijas. Lietuvoje dirbau kultūros darbuotoja, vedžiau renginius, vaidinau lapę, Snieguolę, Buratiną, čigonę. Šią asmeninę patirtį naudoju apsakyme „Vaidinanti gyvūnus“, kuriame veiksmas vyksta Klaipėdos rajone, Vėžaičių kultūros namuose, 1988-ųjų sutikimo išvakarėse. Apsirengusi gyvatės kostiumu, regiu save, stovinčią prieš 200 blaivių kaimo gyventojų, kuriuos turėjau linksminti „sausojo įstatymo“ laikais. Tik apsakyme esu ne aš, o aktorė su ilga nosim, o kas jai nutinka, apipinta išgalvotais įvykiais. Tačiau stengiausi kuo tiksliau atkurti aplinką ir žmonių reakciją kai su samagonu prisistato senutės ir naujametinis vakaras pavirsta nuostabiausia švente! „Sausąjį įstatymą“ 1985 m. įvedė aštuntasis ir paskutinis TSRS komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Propaguojama antialkoholinė kompanija, besitęsusi iki 1988-jų, privertė geriančiuosius nuodytis bobučių verdamu samagonu.
Kitas tikrove pagrįstas apsakymas – „Padirbinėtojas“. Kartą draugų tarpe atsitiktinai susipažinau su vyriškiu, kuris už dokumentų klastojimą keturis metus atsėdėjo kalėjime. Išėjęs į laisvę jis vėl grįžo prie to paties amato, nes negalėjo atsispirti geram užmokesčiui už sveikatos biuletenių padirbimus. Jo paslaugomis naudojosi tie, kurie prie pagrindinės algos prisidurdavo prekiaudami juodojoje rinkoje. Ironiškai skamba apsakymo veikėjo Vlado pasiteisinimas, kad klastodamas dokumentus jis šventai vadovaujasi marksistine teorija „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius!“
„Šokančios statulėlės“ nukelia į Novosibirską, kur po Stalino mirties apsigyvena buvusi Kauno prima balerina. 1944 m. ji suimama Kaune, teatro scenoje, ir ištremiama į Sibirą. Australijoje gimusios prima balerinos anūkei pavyksta gauti vizą ir aplankyti močiutę, iš jos sužinant karčią tiesą apie nekaltų žmonių trėmimus. Šiurpus žvilgsnis į po pasaulį išsibarsčiusių pokario laikmečio žmonių likimus nuolatos primena, kad iš kartos į kartą perduodama gyvoji atmintis neišnyksta.
– Na, o kokie jūsų tolimesni kūrybiniai planai?
– Jaučiu, kad „pasakos“ knygos parašymu nesibaigė, toli gražu neišsisėmė! Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių skaitytų mano apsakymus. Ypač Lietuvos jaunimas, kuriam be abejo bus keista sužinoti, kad neturėdami užtektinai valgio ir kuo apsirengti, pasipuošę gabių siuvėjų iš užsienietiškų žurnalų nukopijuotais rūbais, sėdėdavome perpildytose kavinėse. Tačiau sėdėdavom tuščiais pilvais, prie kavos puodelio aptarinėdami įdomų spektaklį ar dvasingą koncertą. Iki šiol atmintyje išliko kokiais 1984 m. Gargždų kultūros namuose apsilankiusio rusų aktoriaus Vladimiro Korenevo sukeltas šurmulys. Jis atliko pagrindinį vaidmenį kino filme „Žmogus amfibija“. 1962-siais pastatytame filme vaidinęs pusiau žmogų, pusiau ryklį – jūros velnią – tapo nepaprastai populiariu. Tarybų Sąjungos mastu kiną matė milijonas žmonių!
Gagarinas įkvėpė paukščio skrydžiui, o žmogus amfibija aitrino vaizduotę, kad įmanoma gyventi po vandeniu. Tikėjom, kad prisisiuvę sparnus ir prisiauginę ryklio žiaunas tapsime pusiau žmonėmis, pusiau gyvūnais. Skraidysime ir plaukiosime po plačiąją Tarybų Sąjungą, pasiversdami tai paukščiais, tai amfibijomis! Po lygiai dalinsimės maisto kapsulėmis, ryžtingai žengsime komunizmo keliu! Nenuostabu, kad tokios fantazijos išlieka atmintyje, o ypač vyresniojo amžiaus žmonėms sukelia ilgesį apie nerūpestingus laikus.
Štai kaip apie „Soviet Fairytales“ knygą atsiliepė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas Deividas Zibalas:
Aš […] gimęs „ant ribos“ tai iš vaikystės nelabai ką prisimenu, gal labiau iš tėvų ir senelių pasakojimų, tačiau vis tiek kažkur manyje glūdi keistas nostalgijos jausmas, bet ne tas, kur „ilgiesi kažko kas buvo“, o labiau tas kur „ilgiesi kažko ko niekada nebuvo“ (nes buvau per jaunas). Jūs savo knyga būtent ir sugebėjote iššaukti tą antrą nostalgijos tipą, nors aš jau ir gimiau nepriklausomojo Lietuvoje.
Deja, Australijos skaitytojams daug sunkiau suvokti tarybinės kasdienybės prasmę. Melburno universiteto bendradarbė jau tris mėnesius skaito „Kalėdas su draugais“, žavėdamasi pikantiškomis smulkmenomis, neįtardama, ką Lietuvos merginoms reiškė vyrų trūkumas, Katalikų kronikos platinimo rizika, tremties į Sibirą pasėkmės. Nežinantiems Lietuvos praeities, keturiolika romantiškų meilės istorijų tampa lengvu pasiskaitymu ir tik gerai įsisavinusiems praeito šimtmečio įvykius, įgauna kitokią prasmę. Įsigilinus į mano apsakymus paaiškės, kad po pasakų nepasakų, tikrovės netikrovės šydu slypi okupuotos ir išvietintos lietuvių tautos tragedija. Mainais už atimtą laisvę ir ištrintus Lietuvos istorijos puslapius, tarybinė santvarka „rūpinosi“ piliečiais,skatindama vogti, kyšininkauti ir negalvoti apie rytojų. Kultūros namai, kur nuolat vyko įvairiausi renginiai, sugebėjo išstumti Dievą. Mano knyga prašyte prašosi pratęsimo, todėl svajoju, kad į ją atkreipę dėmesį kinematografai sukurs „Soviet Fairytales“ apsakymais pagrįstą filmą. Jis, kaip praeities liudininkas, praverstų ir vyresniems, ir jaunesniems, ir dar ateisiantiems į šį, gerokai pasikeitusį, pasaulį.