Napoleonas ir Lietuva

Parengė Rima Dirsytė


Šiais metais minimos 250-osios pirmojo Prancūzijos imperatoriaus ir legendinio karo vado Napoleono Bonaparto gimimo metinės. 1812 m. Napoleono žygis į Rusiją nemažai Lietuvos-Lenkijos patriotų daliai suteikė viltį su Prancūzijos pagalba atkuri Abiejų Tautų Respubliką 1772  m. ribose. Todėl ne vienas jų įstojo į prancūzų armiją ir dalyvavo karinėje kampanijoje. Tarp tokių patriotų buvo ir du Kosakovskių giminės atstovai, beje, dažnai painiojami tarpusavyje.

Kosakovskiai – XVI– XX a. pr. Lietuvos bajorų giminė, kilusi iš Mazovijos (pirmtakai Korvinai į čia atsikėlė apie XIII a. pr. iš Panonijos). XVIII a. pab. kai kurios giminės linijos gavo grafų titulą. Jų herbas pavadintas pagal kaimo Slepowrony (liet. Naktikovai) pavadinimą. Giminės atstovai pasižymėjo valstybinėje ir karinėje tarnyboje, žinomi keli aukšti dvasininkai, keli prorusiškos orientacijos veikėjai ATR padalinimų laikotarpiu.

Napoleono adjutantas generolas Juozapas Antanas Kosakovskis

Neeilinė asmenybė buvo Juozapas Antanas Kosakovskis, Livonijos kašteliono Antano ir Eleonoros Straševičiūtės sūnus, gimęs 1772 m. Martyniškyje. Dėdės etmono Simono Kosakovskio (1741–1794) protekcija užtikrino jam sėkmingą karinę tarnybą. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, po pralaimėjimo  kelis metus gyveno Paryžiuje, kur bendravo su Napoleonu, o 1812 m. įstojo į prancūzų armiją ir greit tapo Napoleono I pirmuoju adjutantu. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo titulas. Dalyvavo 1812, 1813 ir 1814 m. Napoleono karinėse kampanijose. Beje, J. A. Kosakovskis 1812 m. tris dienas formaliai ėjo Maskvos karo komendanto pareigas. Teigiama, kad jis buvo paskutinis asmuo, Fontenblo paspaudęs ranką nuvainikuotam Prancūzijos imperatoriui prieš šiam išvykstant į tremtį. Generolas buvo apdovanotas net šešiais Prancūzijos ordinais.

Toliau skaityti „Napoleonas ir Lietuva“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas mini trejų metų sukaktį

Šiandien, gruodžio 17 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, kurį sudaro trys – Lituanistikos, Retų knygų ir rankraščių, Judaikos – skyriai, Valstybingumo centras ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, mini kuklią trejų metų sukaktį. Per šį laiką nuveikta išties daug: suorganizuota parodų, seminarų, konferencijų, edukacinių renginių, diskusijų ir knygų pristatymų, parengta leidinių, katalogų ir straipsnių, dalyvauta konferencijose ir stažuotėse. Šiuos metus palydime su Retų knygų ir rankraščių skyriaus parengta bibliotekos šimtmečiui skirta paroda „Verba volant, scripta manent: iš nacionalinės bibliotekos lobyno“, kurią dar galima aplankyti iki gruodžio 31 d., o ateinančius pasitinkame pristatydami Judaikos skyriaus kolegų parengtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtą kalendorių.

Latvių kilmės amerikiečio dovana bibliotekai

Parengė Dalia Cidzikaitė


Ne, ne kalėdinė, bet ne mažiau maloni dovana. Dar šį rudenį mūsų biblioteką pasiekusiame A4 dydžio voke radome XV JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventės programą „Šaukia ten tave kelionė“. Ją kartu su penkiais CD-rom diskais, kuriuose įrašyta visa XV Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, mums padovanojo Amerikos latvis Peter Alunans. Jau beveik 50 metų Baltimorės lietuvių renginius ir jų dalyvius fotografijoje fiksuojantis Alunans pasidžiaugė, kad nors maža dalis jo sukauptų archyvų atsidūrė Lietuvoje. „Man didelė garbė, kad mano archyvinė medžiaga pateko į Lietuvos nacionalinę biblioteką, – rašo jis el. laiške. – Ilgas tai buvo kelias.“

Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės istoriją mena ne tik jos organizatoriai, vadovai ir šokėjai, bet ir šventės proga išleisti leidiniai, įvairiais tarpsniais vadinti vadovais, programomis ar programėlėmis. Visas kas ketverius metus JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių drauge su Lietuvių tautinio šokių institutu organizuojamas šventes – nuo pirmosios 1957 metais Čikagoje iki paskiausios 15-osios, 2016 metais vykusios Baltimorėje, JAV – lydėjo ir spausdintas žodis. Didžiąją leidinių dalį, išskyrus XII ir XIV švenčių programas, saugo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Jurgos Tumasonytės „Undinės“

Undinės : apsakymai / Jurga Tumasonytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2019]

Šįryt vėjuota: medžiai, augantys palei krantą, barsto lapus ir siunčia juos į ežero vidurį. Šitas ežeras gilus, jo krantai dumblėti, pilni alkanų dėlių. Teritorija aptverta aukšta elektrine tvora, visur prikabinėta kamerų. Ekspedicijos jachta baltu padu supasi ant vandens, keturi mokslininkai laukia, kol užvirs kava. Ankstyvas rytas, pradeda kilti rūkas. Denyje blondinas riesta nosimi giliai įtraukia drėgno oro ir dairosi aplinkui – greitai nebesimatys krantų, atrodys, kad jie viduryje kažkieno sapno. Vyras vėl šmurkšteli į kajutę. Galima tik spėlioti, kaip jos elgsis per rūką. Dėl to ant mokslininkų kaklų kabo ausinės – šiomis pasinaudos iškart, vos tik kils mažiausias pavojus. Į dugną nuleistos kameros rodo statišką vaizdą: pirmoji miega sukišusi uodegą į minkštą ežero dugną. Antroji tįso ant pilvo, apsikabinusi kažkokią medinę nuolaužą. Kur yra kitos ir ką jos dabar veikia – kol kas neaišku, mat kameros užfiksavo tik šias dvi.


(p. 7)

Virginija Cibarauskė: „Undinės – puikus įrodymas, kad, nepaisant romano populiarumo, novelė yra aktualus ir daug potencialo turintis žanras. Nors rinkinio pasaulis dažnai keistas, net kiek absurdiškas, tačiau santykis su tokia pasaulio tvarka yra nuosaikus. Toks pat nuosaikus, net empatiškas, tačiau nemenka distancija grindžiamas yra ir pasakotojos santykis su savo personažais. Manau, tai galima laikyti ženklu, kad Jurga Tumasonytė išaugo ironija ir grotesku dangstomą melodramatinį registrą, kurio įveikti nepavyksta nemenkai daliai vyresnės kartos prozininkų.“

Marijaus Gailiaus „Oro“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Oro : [romanas] / Marijus Gailius. – [Vilnius] : Odilė, [2018].

Jie nieko nenumanė, kai atėjo tvanas ir visus nusinešė.

Septyniadienis uraganas, vardu Danielius, atslinko nuo Atlanto. Taip nebūna, pasibaisėjęs lingavo galvas senyvi žmonės, nebūna taip šituose kraštuose, murmėjo panosėse dirsčiodami į dangų, į jūrą, į marias ir kartojo vieni kitiems negalį patikėti, nes nėra taip buvę, kad jūra ir dangus vėtrautų ištisas septynias dienas ir naktis. Jie netikėjo girdėdami skelbiant prognozes ir regėdami tiesioginius vaizdus iš ciklono siaubiamos Danijos ir Norvegijos, jie  nenorėjo patikėti net tą valandą, kai vėjai kaip pragaro apaštalai įsikabino į jų namų langines, tvoras ir valtis, į jų  išgenėtus vaismedžius, apdainuotus beržus ir apylinkės pušynus, kai sūri, jėgų iš giliausių gelmių pasisėmusi liūtis su kruša lyg cemento mišinys užgulė Lapnugario ir Raganų kalnus, įsikibo į bažnyčios bokštą ir užpylė kurortines gatveles.

                             Septintąją dieną žmonės išbrido į kiemus įvertinti audros paliktą žalą.  Kaimynų sodybos buvo išplėštos iš vietovės kraštovaizdžio – ten dabar telkšojo drumzlinas ežeras, šiauriau Mirusiųjų kopų, kiek tik aprėpia akis, prasilaužęs į marias kaip sūri upė, kurios vagą lyg plūdurai žymėjo uragano ir potvynio sunešti lentgaliai, skardos, durys.

                      Iš vandens kyšantys kaminai priminė antkapius.

                      Brūzgyne šnarėjo žiurkės, krantu vilkdamos šlapius pilvus.

                      Vėjo gūsiuose girdėjos kaulų braškesys, ir žmonėms atrodė, kad kažkieno piktas juokas šliaužė nuo ausies ligi ausies.


(p. 10-11)

Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


kai aš buvau malalietka / Virginija Kulvinskaitė. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]

tą pavasarį tarsi susitarusios užsimanėme, kad kažkas pagaliau nutiktų, kažkas pasikeistų, todėl pradėjome plėsti savo teritorijas: kiemo, šulios ir žmonių, kuriuos ten kasdien sutikdavome, nebeužteko, darėmės godžios, reikėjo daugiau. juokingai skamba – godžios keturiolikmetės, bet mes iš tiesų jautėme alkį. tada – 1997 – dar tęsėsi modelių ir visokių misių bumas, visos aukštesnės nei 170 cm ir plonesnės nei 51 kg veržėsi į kastingus, o didžiausias komplimentas buvo „atrodai kaip modelis“, buvimas modeliu reiškė vyresnį bachūrą su tačke, aptemptus madingus į apačią kiek platėjančius džinsus, aukštakulnius ir plokščią pilvą atidengiančią maikę, ir dar mokėjimą rūkyti, tūsus, naktinius klubus, tai, kur niekada anksčiau nesilankėme, bet jautėme, kad privalome būti.



(p. 9)

Aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas. Pirmas į galvą atėjęs prisiminimas, kai buvau meilėje,  –  ne sudaužyta, bedugnis skausmo rojus, o kelionė namo. Pro mašinos langus slinko rudeniniai laukai, buvau peršalusi, taip spengė ausyse, jog atrodė, kad girdžiu, kaip čeža išdžiūvusios žolės. Kalbėjomės apie literatūrą ir kultūrą, pažįstamus, nes dera su menkai pažįstamu žmogumi, kuris parveža tave iš kitame mieste vykusio seminaro, kalbėti apie tai, kas jam įdomu. O tada per radiją pasakė, kad tuoj transliuos kraujagyslių muziką, nes kažkas tuo, pasirodo, užsiiminėja – įrašinėja garsus, kuriuos skleidžia susitraukinėjančios kraujagyslės. Ir mes klausėmės, kaip jos susitraukinėja ir skleidžia robotiškus garsus, klausėmės tos mūsų vidinių mechanizmų muzikos, dubliavusios mano vidinį spengimą. <…>ne, daugiau jokio pasakojimo, jokios prasmės, nemanau, kad aš, o tuo labiau mes abu, tą akimirką kažką pajutom ar supratom, bet, pagalvojusi apie betikslę meilę, prisiminiau būtent šitą.


(p. 154)

Aušra Kaziliūnaitė. „Jau seniai teko skaityti taip atvirai parašytą knygą! Nevyniojant į vatą čia kalbama ne tik apie seksą, narkotikus ir meilę, bet ir apie nuobodulį, liūdesį ir beprasmybę. Tai dar sudėtingiau. Bet V. Kulvinskaitė, išvengdama patoso ir egzaltacijos, meistriškai susidoroja ir su šiuo iššūkiu.“