Vytautas Antanas Dambrava „Amerikos balso“ studijoje, 1964 m.
Prieš 100 metų gimė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatas, žurnalistas Vytautas Antanas Dambrava. Verta prisiminti, kad šalia gerai žinomos diplomatinės veiklos, jis taip pat buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, rašytojas, parašęs ne vieną knygą, mėgęs muziką.
V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Baltarusijoje, Vitebsko sr., Babinavičiuose, lietuvių šeimoje, su šeima vėliau persikėlė į Lietuvą. 1939 m. baigęs Utenos gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo Pasaulinio karo pradžia V.A. Dambravai buvo sunki. Jau pirmųjų trėmimų metu į Sibirą buvo išvežti jo tėvai, trys broliai ir sesuo. Visgi jis toliau tęsė studijas. Studijuodamas Vilniaus universitete, Teisės mokslų fakultete, domėjosi menais: 1942–1944 m. mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, taip pat 1943–1944 m. lankė Aukštesniąją vaidybos meno studiją.
Lietuviška spauda svetur –ne tik užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių pažinimo šaltinis, bet ir komunikacijos priemonė, skatinanti bendrauti ir bendradarbiauti bendruomenių narius, puoselėti lietuvių kalbą. Informacinę, pažinimo ir žmones, skirtingas kartas jungiančio „tilto“ funkciją atliko 2003–2008 m. ir 2011 m. Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) kartą per metus leistas leidinys „Kaleidoskopas“. Leidinys buvo skirtas bendruomenės nariams ir įteikiamas metų pabaigoje, kaip dovana už paramą ir bendradarbiavimą. „Kaleidoskopo“ temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Apie „Kaleidoskopo“ pavadinimo gimimą, leidinio vietą BLB gyvenime, darbo užkulisiuskalbamės su viena pagrindinių leidinio iniciatorių, redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts.
Gerbiama Kristina, ar galite trumpai papasakoti, kaip nusprendėte įsikurti Belgijoje, įsitraukėte į BLB veiklą ir tapote leidinio „Kaleidoskopas“ redaktore?
Į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje, ištekėjau už savo širdies draugo Michael‘io. Iš pradžių reikėjo pramokti olandų kalbos, nes gyvenam Belgijos dalyje, kur ši kalba yra oficiali (Belgija trikalbė šalis: yra olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos). Pirmi metai buvo labai sunkūs ir dvasiškai, ir fiziškai. Atvykau iš labai veiklaus gyvenimo Lietuvoje. Atrodė, nuvažiuosi į kitą šalį ir labai greitai prigysi, viskas švietė rožinėmis spalvomis. Tačiau savo kailiu patyriau, kad taip nėra, nors ir gyveni su mylimu ir tave mylinčiu žmogumi. Su istorikės-etnologės diplomu nelabai galėjau susirasti darbo, todėl dvejus metus mokiausi „Non-Commercial Management, Public and Non-profit Management“ aukštesniojoje ekonomikos mokykloje Leuven‘e. Tuo pačiu metu Lietuvos diplomatinių atstovybių renginiuose susipažinau su Belgijoje gyvenančiais lietuviais. 2000 metų pabaigoje pateikiau savo kandidatūrą į Belgijos lietuvių bendruomenės valdybą ir buvau išrinkta. Valdybos veikloje aktyviai dalyvavau iki 2009 m kovo. Per tą laiką susilaukiau dviejų nuostabių vaikučių, Martinos ir Luko. Dirbau įvairiuose sektoriuose: DHL įmonėje Briuselio oro uoste, Leuven‘o miesto muziejuje, ne pelno siekiančioje įmonėje EURid, .eu domeno vardo pagrindiniame registre.
Nuo 2008 m. dirbu Europos Komisijoje. Beveik 11 metų dirbau asistente Komisijos narių kabinetuose, tarp jų Komisijos pirmininkų Barroso ir Juncker‘io, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Komisijos nario Vytenio Andriukaičio kabinete. Šiuo metu dirbu Europos Komisijos Generaliniame sekretoriate. Aktyviai dalyvauju BLB organizuojamuose renginiuose, padedu, kai reikia pagalbos. Praeitais metais kartu su „Lietuviškų vakarų Belgijoje“ organizavimo grupele, BLB ir Lietuvos Ambasada suorganizavau susitikimą su mokytoju, eseistu, kultūrininku Vytautu Toleikiu. Pristatėme jo knygą „Pasakojimai prabudus“. Taip pat turiu kirbančią mintį patyrinėti Belgijos lietuvių išeivijos istoriją, nes tikiu, kad medžiagos tikrai yra: archyvuose, universitetuose, religinėse kongregacijose, televizijos archyvuose.
Kad ir kur begyventume, labai svarbu žinoti iš kur atėjome, kur yra mūsų šaknys, kas yra, buvo mūsų tėvai ir seneliai. Tas žinojimas mus daro dvasiškai turtingais, stipriais, autentiškais.
Kokiems siekiams ir vizijoms lydint buvo pradėtas leisti Belgijos lietuvių bendruomenės leidinys „Kaleidoskopas“? Kaip kilo sumanymas leisti leidinį lietuvių kalba?
Kaip minėjau, į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje. Nauja BLB valdyba buvo išrinkta 2000-aisiais, NATO būstinėje vykusios Kalėdų šventės metu. 2001 metais bendruomenės valdyba svarstė, ką būtų galima nuveikti, tad pradėjome organizuoti lietuviškus renginius, susitikimus, padėjome Lietuvos ambasadai atstovauti įvairiose mugėse ir taip pristatyti Lietuvą Belgijoje. Tuo pačiu metu brendo noras įamžinti savo įvykdytus projektus, informuoti apie naujus planus, užrašyti senosios ir jaunosios kartų emigrantų istorijas. Ir patys bendruomenės nariai išsakė mintį, kad reikia kai kuriuos dalykus užfiksuoti, kad reikia daugiau informacijos apie bendruomenės veiklą.
Belgijoje veikia labai daug nepelno siekiančių organizacijų, asociacijų, leidžiančių leidinius savo nariams. Aš iki šiol esu kelių organizacijų narė, iš kurių vis dar gaunu leidinukus apie projektus, esamus ir būsimus planus, renginius. Viena paskatų buvo perimti belgų organizacijų patirtį. Nebuvo diskusijos, kokia kalba leisime leidinį. Jis buvo skirtas Belgijoje pastoviai ar laikinai gyvenantiems lietuviams. Mes, leidinio iniciatorės ir kūrėjos, buvome palyginus neseniai atvykusios iš Lietuvos su puikiomis lietuvių kalbos žiniomis (šypsosi).
Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?
Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir, šitaip diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.
I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?
D.S.: Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės.
I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?
D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.
