Daiva Litvinskaitė: „Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti… Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui“

Šiemet skaičiuojame jau trisdešimt metų nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Šie 30 metų buvo valstybės kūrimo metas. Nepriklausomybė suteikė galimybę laisvai judėti: į Lietuvą galėjo sugrįžti diasporoje gyvenę tautiečiai, o po pasaulį pabiro žinių ir pažinimo ištroškęs žmonės iš posovietinio krašto. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais į užsienį, semtis žinių ir studijuoti, išvyko nemažas būrys jaunų lietuvių. Dalis jų grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino lietuviškuose centruose užsienyje, ypač JAV. O praėjus geram dešimtmečiui ar dviem jų kelias pasuko į Lietuvą. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Šį kartą kalbiname tik šią vasarą į Lietuvą su šeima sugrįžusią Daivą Litvinskaitę, gimusią 1980 m. okupuotoje Lietuvoje. Studijuoti magistrantūros studijose Čikagoje Ilinojaus universitete Daiva išvyko 2003 m., vėliau ji tęsė studijas – parengė disertaciją „Nuo objekto link subjekto: kūnas lietuvių moterų kūryboje“, ją sėkmingai apgynė. 2010 m. jei buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Į Lietuvą ji buvo grįžusi 2010, visgi gyvenimo kelias vedė atgal į Čikagą ir tik šią vasarą, ji su šeima nusprendė grįžti dar kartą. Čikagoje Daiva dirbo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedroje Ilinojaus universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose. Kviečiame susipažinti su Daivos Litvisnkaitės emigracijos istorija.Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose Daivą Litvinskaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Ina Ėmužienė.

---

Ina Ėmužienė (I.Ė.): Pradžiai norėčiau paprašyti papasakoti savo emigracijos istoriją. Kada nusprendėte išvykti iš Lietuvos? Kas paskatino?

Daiva Litvinskaitė (D.L.): Į Ameriką išvykau 2003-siais metais. Mane pakvietė profesorė Violeta Kelertienė[1], kuri tuo metu vadovavo Pasaulio lietuvių bendruomenės įsteigtai Lituanistikos katedrai Ilinojaus universitete Čikagoje[2]. Kas metus katedros vadovai kviesdavo po du studentus iš Lietuvos universitetų. Magistro studijos, kaip ir buvo planuota, užtruko dvejus metus, bet joms besibaigiant gavau pasiūlymą stoti į doktorantūrą ir tęsti studijas. Kol parašiau ir apsigyniau disertaciją, atėjo 2010-ieji. Studijoms pasibaigus, viską susipakavom, ir su vyru grįžom į Lietuvą. Ir pagyvenom tik vienerius metus.

I.Ė. Kodėl nusprendėte trauktis atgal į JAV?

D.L. Mano vyro darbas liko Čikagoje, jis dirbo nuotoliniu būdu. Aštuonių valandų skirtumas tarp Lietuvos ir Amerikos gerokai pakoregavo jo socialinį gyvenimą. Dėliojome mintį po minties, pliusus ir minusus, …ir grįžom atgal. Į Čikagą.

I.Ė. Ar Jūsų ten laukė darbas ar tik dėl vyro išvykote? Kaip sekėsi Jums asmeniškai?

D.L. Apsispręsti išvykti man buvo labai sunku. Pirmoji kelionė turėjo tikslą – studijas, antroji asocijavosi su nežinomybe. Lietuvoje jaučiausi gerai, turėjau darbą, bet mano atlyginimas neprilygo vyro atlyginimui. Ir nusprendėm, kad grįžtam: jis grįžo į savo mėgstamo darbo vietą, o aš tiksliai nežinodama, ko imsiuosi. Buvau ką tik baigusi filologijos studijas, surasti darbą pagal kvalifikaciją Amerikoje būtų užtrukę nemažai laiko. Iš kitos pusės, galima buvo persikvalifikuoti, bet aš ką tik baigusi mokslus… Tais metais gimė mūsų sūnus. Ir kaip tik tais pačiais metais Vilniaus universitetas pradėjo vykdyti tarptautinį projektą, susijusį su baltistikos centrais, ir aš gavau dėstytojos darbą Ilinojaus universitete Čikagoje, toje pačioje katedroje, kur aš studijavau! Iš pradžių dėsčiau lietuvių kalbą, vėliau lietuvių literatūros kursą. Šiuos kursus dėsčiau iki 2019 metų pabaigos.  

I.Ė. O atvykus į Ameriką, kokia pasirodė kasdienybė Čikagoje? Kokie įspūdžiai užklupo, kokios jausenos?

D.L. Beveik jau pamiršau, senokai tai buvo. Amerikoje praleidau 16 metų.

I.Ė. Tikrai daug.

D. L. Daug. Atsimenu, kad pirmieji dveji metai buvo sunkūs, vyko kultūrinė adaptacija. Pirmus tris mėnesius grįždavau namo ir griūdavau į lovą iš nuovargio. Viskas nauja, dar kalbos barjeras. Taip pat atsimenu vienišumo jausmą, kai eidavau gatve ir iš įpročio dairydavausi gatvėje pažįstamų veidų.  Nė vieno. Nėra kam „labas“ pasakyti. Po dviejų metų jaučiausi saugiau, prisijaukinau aplinką, kultūrą, prasiplėtė pažinčių ratas. O ką teigiamo atsimenu, tai amerikiečių geranoriškumą ir mandagumą: jie trumpai pakalbina nepažįstamą žmogų, pasako komplimentą, pasisveikina praeidami gatve, nusišypso. Tai mandagumo forma, kuri suteikia saugumo ir bendruomeniškumo jausmą abiems pusėms. O kitas dalykas – tai stiprus amerikiečių bendruomeniškumo jausmas. Nuo pat mažens vaikai mokomi būti aktyviais visuomenės nariais: per savanorišką veiklą, mokykloje vykdomus projektus, narystę ir pan. Lygiai taip pat ir suaugusieji: mane stebino, kiek daug laiko jie skiria savanorystei. Taip pat ir finansinės paramos atsakomybė už organizacijas – žinojimas, kad jeigu ne aš, jeigu ne mes, tų organizacijų neliks: tad jeigu mėgsti tam tikrą radijo stotį, paaukoji jai pinigų; patinka mokykla – remi ir dalyvauji jos renginiuose ir projektuose.

I. Ė. O lietuvių bendruomenė ar prisidėjo prie Jūsų įsikūrimo, savijautos ir savos vietos radimo Amerikoje? Ir kokios jausenos buvo, ar įsitraukėte į bendruomeninį gyvenimą?

D. L. Taip, labai prisidėjo. Mano pažinčių ratas ir prasidėjo nuo lietuvių organizacijų, jų renginių, leidinių. PLB[3] Lituanistikos katedros darbuotojai ir studentai aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime: ne tik dalyvavome, bet ir patys buvome „Santaros-Šviesos“[4] federacijos konferencijų organizatoriai, rašėme straipsnius lietuviškai spaudai, redagavome tekstus, skaitėme paskaitas. Bet tai buvo vyresnės, vadinamos DP kartos[5], lietuviai. Jie kviesdavo ne tik į renginius, bet ir pabendrauti, papietauti, kartu švęsti metines šventes, nueiti į teatrą. Su jais iki šiol palaikau ryšį. Tai buvo ir yra mano šeima Amerikoje.

I.Ė. O kaip antrą kartą atvykus ar grįžus?

D. L. Kai grįžau antrą sykį, reikėjo sugalvoti, kaip save realizuoti, išpildyti. Pradėjau ieškoti veiklos: tapau Lietuvių fondo[6] Valdybos nare, JAV LB Švietimo tarybos nare[7], „Lituanus“ žurnalo redaktoriaus pavaduotoja[8]. Kai vaikai pradėjo lankyti Čikagos lituanistinę mokyklą[9], kol jų laukdavau, dėsčiau lietuvių kalbą suaugusiesiems. Tad jeigu pirmasis gyvenimo etapas Amerikoje buvo skirtas studijoms, antrasis buvo paskirstytas tarp šeimos, darbo ir visuomeninės veiklos.

I.Ė. O kai pirmąjį kartą atvykote į Ameriką, ar greta studijų dirbote? Esu mačiusi, kad vertėte vaikiškas knygeles.

D.L. Taip, dirbau. Stipendija nebuvo nedidėlė, reikėjo prisidurti. Teko ir namus valyti kurį laiką. Paskui vasaromis dirbau BALSSI institute (Baltic Studies Summer Institute)[10], kur dėsčiau intensyvius lietuvių kalbos kursus skirtinguose Amerikos universitetuose; taip pat dėsčiau lietuvių kalbą „Dainavos“ stovykloje Mičigane[11], dalyvavau įvairiuose projektuose.

I. Ė. O į Lietuvą ar grįždavote studijų metais ir vėliau kai išvykote su šeima antrąjį kartą?

D.L. Stengdavausi grįžti kasmet. Bet išeidavo dažniausiai kas antri metai, nes kelionės vasaros metu iš tiesų labai brangios. O kai gimė vaikai, mūsų kelionės kaina išaugo dvigubai. Mudu su vyru vis pasvarstydavome ir sakydavome, kad už tokią kainą galėtume ramiai pakeliauti po Ameriką. Bet grįždavom.

I.Ė. O sakykite, kaip apsisprendėte grįžti? Kiek žinau, tai atsitiko neseniai.

D. L. Grįžom šių metų liepos pabaigoje. Simboliška, liepą išvažiavau, liepą ir sugrįžau.

I. Ė. Uhum. Ar ilgai svarstėte? Kokios aplinkybės susidėliojo, kad nusprendėte grįžti į Lietuvą vėl?

D. L. Svarstėme labai trumpai. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad man nebuvo pratęstas darbo leidimas. Amerikoje darbo vizų išdavimas šiais metais buvo sustabdytas ir aš supratau, kad aš netekau savo darbo universitete, kad aš vėl atsidūriau tame pačiame akligatvyje. Ką aš veiksiu toliau? Kur ir kokio darbo man ieškoti? Tas klausimas ypač aštrus gyvenant ne Lietuvoje. Kaip save realizuoti ir įtvirtinti, kad būtum laimingas? Dar prisidėjo pandemija, karantinas. Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti.

I. Ė. O kaip greitai.

D.L. Bet aš esu įsitikinusi, kad priežastis buvo ne tik ši. Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui.

I. Ė. O kaip su vaikais, mažaisiais šeimos nariais. Kaip jie sureagavo į sprendimą važiuoti? Kokio amžiaus jie dabar yra, jau paaugę?

D.L. Sūnui jau yra aštuoneri, dukrai – ketveri. Didžiausias mūsų rūpestis buvo – kaip vaikai adaptuosis mokykloje. Nes jiems bus keleriopa adaptacija: ir kultūrinė, ir kalbinė, ir socialinė – jie ateitų į jau susiformavusias grupes.

Bet vaikai yra gajūs, jiems – viskas gerai. Tik vyresnėlis kurį laiką manęs klausė, kam reikalingos taisyklės, jeigu dauguma tų taisyklių nesilaiko [juokiasi]. Mano nuostabai, sūnus, kuris labai nenorėjo palikti savo draugų ir mokyklos Amerikoje, verkė ir neigė naują aplinką, labai greitai susitaikė su situacija: suprato, kad tai, kas buvo, jau buvo, ir jam reikia kabintis į tai, kas yra. Bet nustebino mažoji, kuri yra drąsi ir komunikabili mergaitė. Ji yra ta, kuri klausia: „Mama, o kada važiuosim namo?“ [juokiasi].

I. Ė. [juokiasi] Na žinoma, jai tikriausiai sunku adaptuotis.

D. L. Namai jai asocijuojasi su Amerika.

I.Ė. O jūsų vaikai lietuviškai mokėjo, kalbėjo kažkiek?

D. L. Taip, vyresnysis lietuviškai kalbėjo labai gerai. Su anglų kalba susidūrė būdamas trejų metų, kai pradėjo lankyti darželį. O kai nuėjo į pirmą klasę ir suprato, kad pasaulis aplink jį yra anglakalbis, pradėjo nebenorėti kalbėti lietuviškai. Su dukra jau kitaip – kadangi vyresnis brolis yra autoritetas, ji pamėgdžiojo jo kalbą. Suprasti viską suprato, bet atsakyti norėjo angliškai.

I. Ė. Žinau, kad Vilniuje yra net keletas mokyklų, kuriose mokoma anglų kalba. O į kokią mokyklą savo vaikus leidžiate?

D. L. Į lietuvišką.

I.Ė. Dabar Lietuvoje yra visokių galimybių .

D.L. Mačiau ir aš. Buvau nustebusi, nes iki šiol nesidomėjau. Yra Montessori[12], kur viskas vyksta anglų kalba.  

I.Ė. O grįždami į Lietuvą, šį liepos mėnesį, ar susidūrėte su kažkokiais sunkumais, pavyzdžiui buto nuoma, kitais techniniais organizaciniais dalykais?

D. L. Ne, nesusidūrėme. Pasiskirstėme užduotis ir jas įvykdėme. Kraustomės jau nebe pirmą kartą [juokiasi].

I. Ė. Valdžia Lietuvoje reklamuoja įvairias programas, skirtas pritraukti žmonės iš išeivijos/ diasporos. Ar susidūrėte su kokia nors pagalba, pasiūlymais, ar kažkokia kita forma, tinklapiais, kur galima kreiptis informacijos?

D.L. Aš galvojau, kad jeigu būtume ilgai svarstę ir ieškoję atsakymų į klausimus, būtume juos ir gavę. O kad apsisprendėme greitai, nebuvo laiko ieškoti.

I.Ė. O sakykite, kaip dėl Lietuvos. Ar kažkas nustebino? Gal galėtumėte palyginti pirmąjį ir antrąjį sugrįžimus. Kokius pokyčius pastebėjote Lietuvoje – buityje, asmeniniuose santykiuose?

D.L. Man dar sunku įvertinti vidinį pokytį. Kadangi grįžome pandemijos metu, bendravimas yra gerokai ribotas. Be to, dar pabuvau per trumpai, kad galėčiau pasakyti, ar bendraujame, mąstome kitaip. Bet išorinis pokytis tai tikrai labai spartus ir didelis. Ir labai, labai džiugu tą matyti. Matosi labai daug gražių iniciatyvų, kad žmonės yra ir pakeliavę, ir pagyvenę svetur, ir labai daug gražių dalykų pritaikę Lietuvoje. Daug psichologinių laidų, knygų, kaip padėti sau, kaip auklėti vaikus, kaip suprasti kitą, ko anksčiau tarsi ir nebuvo. O gal tik nepastebėjau? Bet, kaip minėjau, negaliu dar deramai įvertinti, permažai čia buvau ir permažai bendravau su žmonėmis.

I.Ė. Taip, dabar karantinas, nors vasarą buvo truputį laisviau buvo.

D.L. Vasarą grįžę vis tiek karantinuotis turėjome. [juokiasi].

I.Ė. Buvote priversti tas dvi savaites?

D.L. Taip. Sodyboj karantinavomės.

I.Ė. O tai labai gerai, daugiau laisvės, gamtoje.

D.L. Taip, bet labai norėjosi bendravimo.

I.Ė. Aš visada klausiu savo pašnekovų, kokias viltis jie atsivežė grįždami – kokius tikslus ar darbus yra numatę, kaip ketinate save realizuoti?

[Ina ir Daiva, juokiamės]

D.L. Čia sudėtingas klausimas, kuris mane pakelia iš miego. Kadangi grįžome skubiai, pasakiau, kad leidžiu sau tris mėnesius negalvoti apie darbą ir ateities planus. Žinoma, nerimo yra: o kas toliau? Ką dirbsiu? Bet norėčiau pamažu grįžti į akademinį gyvenimą.

I.Ė. Ar šiuo metu niekur nedirbate?

D.L. Nuotoliniu būdu dėstau JAV LB Švietimo tarybos organizuojamus lietuvių kalbos kursus.

I.Ė. O šalia šios veiklos, ar turite kažkokių veiklų Amerikoje ar palikote, o gal persivežėte jas į Lietuvą? Kiek žinau, dar dirbate Lietuvių fonde.

D.L. Veiklų nenutraukiau, bet, žinoma, jos bus kitokios man esant Lietuvoje. Esu Lietuvių fondo Valdybos narė, Lietuvoje atstovauju šią organizaciją. Taip pat esu „Lituanus“ žurnalo redaktoriaus padėjėja, šį darbą galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos.

I.Ė. Tikiu, visokių papildomų veiklų, greitai atsiras Jūsų gyvenime.  

D.L. Aš tikiuosi.

I.Ė. Ir pabaigai, klausimas, kurio klausiu savo pašnekovų. Jūsų receptas, kaip pritraukti išvykusiuosius, diasporą į Lietuvą? Kas galėtų diasporą paskatinti sugrįžti į Lietuvą? Ar valstybė gali paskatinti žmones grįžti? Ar veiksmingos yra valstybės vykdomos įvairios programos, tokios kaip „Globali Lietuva“?

D. L. Esu sutikusi žmonių, kurie išvažiavo iš Lietuvos su kažkokiomis nuoskaudomis, kiti – siekdami geriau įsikurti, dar kiti – nutekėjo, vedė ir t. t. Priklauso, kokie buvo išvažiuojančiųjų lūkesčiai ir ar jie pasiteisino. Su lūkesčių realizacija ar nerealizacija tikriausiai ir bus susijęs jų noras sieti save su Lietuva. Aš manau, kad vis sunkiau darosi sugrįžti, kai sukuriama šeima, gimsta vaikai, kai žmogus įsigyja nekilnojamojo turto. Vis stipriau įsipareigojama, įleidžiamos šaknys. Tai ir nežinau to recepto, kaip grąžinti išvykusiuosius. Bet manau, kad tos programos visų pirmiausia turėtų orientuotis į jaunus žmones, studentus. Iš tiesų, iš mano pažįstamų rato yra nuostabių pavyzdžių, kada studentai, sudalyvavę programose Lietuvoje, nepaprastai susižavėjo ir šalimi, ir kultūra, nori vėl grįžti. Taip pat yra ir grįžusių, kuriančių, steigiančių organizacijas. Jauni žmonės ieško savęs, jie nebijo iššūkio, nori kurti, ieškoti. Jie yra laisvi rinktis.

I.Ė. Labai įdomu. Kiekvieno nuomonė ir yra receptas. Vienas pašnekovas sakė, kad žmonės yra laisvi keliauti ir kad tiek metų dėl to buvo kovojama, o Lietuvai reiktų tapti šalimi, geresne už kitas, į kurią norėtųsi sugrįžti.  

D.L. Taip, tikrai sutinku. Šiaip ar taip, yra didelė dalis emigrantų, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių ir kurie pasiekė, ko norėjo. Jiems tikrai gera ten, kur jie yra. Bet kartu su šeimomis išvykę vaikai, ar užsienyje gimę, dabar jau studentai, jauni profesionalai, nestokoja energijos, mėgsta keliauti, jų dar nevaržo stipresni įsipareigojimai. Jie lankstūs ir jiems ne taip sunku priimti sprendimus, kaip, pavyzdžiui, jų tėvams. Tai galėtų būti susigrąžinimo programų tikslinė auditorija. O tie, kurie nenori grįžti, [juokiasi] jų niekaip nepriviliosi.

I. Ė. Taip, žinoma.

D.L. Be abejo, yra dalis žmonių, kurie nerealizavo savęs svetur, kurių šeimos liko Lietuvoje, kurie galbūt dvejoja ir gavę kažkokį užtikrinimą sugrįžtų. Bet reikėtų apklausos.

I.Ė. Tai ir visi mano klausimai. Ačiū Jums už įdomų pokalbį ir skirtą laiką.

---

[1] Violeta Kelertienė (g. 1942) – literatūros tyrinėtoja, daktarė. Nuo 1984 m. Ilinojaus universitete Čikagoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, nuo 1993 m. PLB Lituanistikos katedros UIC vedėja. Nuo 1988 m. Lituanistikos instituto pirmininkė. Nuo 1997 m. žurnalo „Metmenys“ (iki 2006 m. su R. Šilbajoriu), nuo 1999 m. žurnalo „Lituanus“ redaktorė.

[2] Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedra Ilinojaus universitete Čikagoje, arba PLB Lituanistikos katedra, veikianti nuo 1984 m. Įsteigta 1981 m., kai PLB su Ilinojaus universitetu pasirašė sutartį, pagal kurią nutarta įsteigti Lituanistikos katedrą. Steigėjai kėlė tikslą įtvirtinti lituanistiką kaip akademinę discipliną laisvame pasaulyje ir padėti lietuvių kilmės studentams siekti universitetinio išsilavinimo. Įkūrus Lituanistikos katedrą, įsteigtos magistrantūros ir doktorantūros studijos. 1990 m. katedros steigimo sutartis buvo papildyta teiginiu, kad katedra veiks amžinai, kad ir koks būtų jos aspirantų (studentų, siekiančių magistro ir daktaro laipsnio) skaičius. 2009 m. Ilinojaus universiteto vadovybė uždarė katedros magistrantūros ir doktorantūros programas. Vedėjai: Bronius Vaškelis (1984–1992), Violeta Kelertienė (1993–2008), Giedrius Subačius (nuo 2009 m.).

[3] Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) – lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija.

[4] „Santaros–Šviesos“ federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija. Federacija susikūrė 1957 m. JAV, susijungus 1947 m. Tiubingene įkurtam akademinio jaunimo, studijavusio Tiubingeno universitete, sambūriui „Šviesa“ ir 1954 m. JAV įkurtai liberalaus jaunimo organizacijai „Santara“.

[5] DP (angl. k. displaced persons), Dipukai  šnekamojoje kalboje vadinami II pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukusieji, kurie pokario metus praleido išvietintųjų asmenų (displaced persons) stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Ši imigracijos į JAV banga vadinama antrąja.

[6] Lietuvių Fondas (LF) – 1962 m. įsteigta, Ilinojaus valstijoje, JAV, įregistruota savarankiška pelno nesiekianti korporacija, kurios tikslas remti lituanistinį švietimą, kultūrą, jaunimą, lietuviškos veiklos centrus, vadovėlių ir knygų leidimą.

[7] JAV LB Švietimo taryba (angliškai – The Lithuanian Educational Council of the USA) yra finansiškai savarankiška pelno nesiekianti organizacija, įeinanti į JAV LB sudėtį. Švietimo tarybos paskirtis – telkti finansinę paramą savo veiklai, rūpintis lituanistiniu jaunimo švietimu JAV ir teikti informacinę, konsultacinę, kvalifikacijos tobulinimo bei metodinę pagalbą mokytojams.

[8] Lituanus – akademinis žurnalas anglų kalba, leidžiamas JAV lietuvių nuo 1954 m.

[9] Čikagos lituanistinė mokykla  atvėrė duris 1992 m., sujungus Kristijono Donelaičio, Čikagos aukštesniosios bei Dariaus ir Girėno lituanistines mokyklas. Nuo pat įkūrimo iki 2012 m. mokyklai vadovavo direktorė Jūratė Dovilienė. Dabartinė mokyklos vadovė – Vida Rupšienė. Mokyklos tikslas – mokyti lietuviškai kalbančius vaikus, bei jaunimą lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos ir geografijos, supažindinti su lietuvių tautiniais šokiais, dainomis, menu, tikyba bei papročiais. Puoselėti vaikų meilę ir pagarbą lietuvių tautos patirčiai, skatinti draugiškus tarpusavio ryšius ir tuo padėti išlaikyti mūsų tautos savitumą, gyvenant kitoje šalyje.

[10] BALSSI – Įsteigtas 1994 m. apjungia Indianos universitetą, Stanfordo universitetą, Kalifornijos – Berklį universitetą, Ilinojaus universitetą, Pitsburgo universitetą, Teksaso universitetą, Vašingtono universitetą ir Viskonsino-Madisono universitetą. Instituto tikslas rengti intensyvius Lietuvių, Latvių ir Estų kalbų kursus. Kursai rengiami vis kitame universitete.

[11] Dainavos stovykla – Lietuviška stovyklavietė įkurtą 1957 m. didžiausia lietuvių stovykla Amerikoje. Stovykla įkurta Lietuvos Amerikos Romos katalikų federacijos, kuriai priklauso Ateitininkai, jai ilgus metus vadovavo Adolfas Damušis. Stovyklavietėje gausu lietuviškų objektų, ji vasaromis sutraukia gausų būrį Amerikos lietuvių.

[12] Montessori mokykla – darželis Vilniuje. Specialią Motessori metodiką taikanti ugdymo įstaiga.