Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.
<…>
Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybės nei nuo žmonių, kurie čia vaikštinėjo, tu jam jauteis artimesnis nei poilsiautojams ar turistams, žiūrinėjantiems atvirukus, čiupinėjantiems geltonas, mėlynas, violetines staltieses su cikadomis ar levandomis, užverstomis galvomis tyrinėjantiems saulės laikrodžio ciferblatą, arba mažose krautuvėlėse skanaujantiems alyvų aliejų ar uostinėjantiems Marselio muilą – įvairių rūšių, formų, spalvų. Kuo artimesnis atrodė miestas, tuo tolimesni darėsi žmonės ir tuo labiau buvai su savimi – kaip per klajones po Paryžiaus priemiesčių dykvietes. Norėjosi būti tik su savim, su savo nebylia tuštuma: lygu šiuo metu saulės išdegtas dangaus skliautas be debesėlio, lygu tu – be jokių liudytojų ir teisėjų.
<…>
Jis ateina, apžiūri, užlipa ant kalno, iš kur atsiveria panoraminis vaizdas – dauguma kaimelių čia ant uolų išsistatę, atgal leidžiasi, kartais išgeria taurę rožinio vyno, eina toliau. Visi jie vienas į kitą panašūs, šitie Provanso kaimeliai. Ir nė vienas nėra toks kaip kiti. Matė ochros raudonio kaimelį, iš kurio veda takai į apleistus karjerus, juose, sako vėjas, saulė ir lietūs antgamtinius peizažus sukūrė. Matė tokį, į kurį visi alyvų aliejaus pirkti važiuoja, jo alyvų malūnas, atstatytas turistams, neveikia, bet miestelis alyvų aliejum tebegarsėja. Matė… Tačiau kokie jie, nieko nereiškia. Suprantama, kol eina, jam šiek tiek smalsu, ką pamatys. Tačiau kai pamato, atrodo, kad jau regėta. Lyg ir nauja, skirtinga, lyg ir kitaip, bet iš esmės viskas tas pat. Tačiau kuo čia stebėtis? Juk viskas yra begalinis kartojimasis.
Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė