Parengė Silvija Stankevičiūtė
Rašytojos ir vertėjos Dalios Staponkutės gyvenimas niekada nesisuko geografiškai nuoseklia trajektorija: baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, anglų literatūros ir komparatyvistikos srities žinių sėmėsi jungtinėje Kipro ir Voriko (Warwick) universitetų doktorantūroje. Daugiau nei du dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja savęs į rėmus nespraudžia ir nesistengia tapatintis su konkrečia – Lietuvoje kuriančių ar diasporos – rašytojų kategorija, viena literatūros srove. Nors rašytoja vertina skaitytojų pripažinimą, atvirauja, kad niekada jam nepataikauja. Trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, rašo naują romaną, kurio rengimo užkulisius atskleidžia interviu. Su D. Staponkute taip pat kalbamės apie jos patirtis Lietuvoje ir Kipre, aplinkos įtaką kūrybai ir daugelį kitų temų.
– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?
– Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Šis klasifikavimas – „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ – nelabai dėkingas. Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai. Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti „nematomos“ ir nejaučiamos pačiam rašytojui. Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Žinoma, ši situacija gali būti ir dėkinga, juk diasporos rašymas – žvilgsnis į Lietuvą per atstumą, o tai leidžia pastebėti daug detalių nematomų iš arti.
Kaip ten bebūtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia. Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra „lietuvių rašytojai“, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų yra išversti į lietuvių kalbą. Tad – taip, kartais suburti mus visus yra labai svarbu, nepaprastai įdomu, kultūrologiškai naudinga, juk kiekvieno mūsų biografija tokia turtinga, kad jas visas užrašius praturtintume literatūrą ne tik temomis, bet turbūt ir siužetais, ne tik platyn, bet ir gilyn. Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti – kitos kultūros sūkuryje. Tiesa, nemažai „lietuvių autorių“, gyvenančių Lietuvoje, kartais kuria ne Lietuvoje, o kur nors rašytojų namuose Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje ar kitur. Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į „vietinę“ ir „nevietinę“ sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati Vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. „Lentynų“ ir „žymeklių“ turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų. Manau, kad reiktų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų – aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo. Juk vis dėlto tai – mūsų gimtas žodis, atrandantis savo vietą pasaulyje unikaliais būdais.
Toliau skaityti „Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte“”
