Kategorija: Diasporos tyrėjams

Henrikas Nagys Kanadoje

1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):

„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)

Toliau skaityti „Henrikas Nagys Kanadoje”

Nacionalinėje bibliotekoje lankėsi Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų dalyvės 

Rugpjūčio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apsilankė užsienio baltistikos centrų dėstytojos ir lituanistinių mokyklų mokytojos –  Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dalyvės iš Jungtinės Karalystės, JAV, Japonijos, Latvijos ir kitų šalių.

Ekskursiją po biblioteką joms pravedė Nacionalinės bibliotekos Paslaugų departamento direktorė Aušra Vaškevičienė ir Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotoja Viktorija Bulyginaitė.  Viešnios susipažino su Nacionalinės bibliotekos naujovėmis, turėjo galimybę susipažinti ir su šiuo metu joje vykstančiomis parodomis: „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ bei Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio tapybos paroda „Ateities nuojauta“.

Žymi kalbininkė Laimutė Balodė, ilgametė Latvijos ir Helsinkio universitetų dėstytoja, bibliotekai padovanojo jai kolegų dedikuotą naujausią Latvijoje leidžiamo tęstinio kalbotyros žurnalo „Linguistica Lettica“ numerį, kuriame šalia straipsnių šios mokslininkės tyrimams artima mokslo tematika publikuoti mokslininkės veiklai skirti tekstai, jos tėvo Vytauto Anelausko lietuviški atsiminimai, gausu mokslininkės veiklą iliustruojančių nuotraukų.   

 Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šią vasarą vykstančių kursų dalyviai supažindinami su šiuolaikine Lietuvos kultūra, klauso įvairių paskaitų ir dalyvauja praktinėse veiklose, išvykose į Lietuvos kultūros institucijas. Lietuvių diasporos kultūros ir istorijos sklaida ir tyrimai, lietuvių kultūros sklaida pasaulyje – svarbi Nacionalinės bibliotekos veiklos dalis.    

Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).

2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.

Toliau skaityti „Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos”

Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.

Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių. 

Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.

Toliau skaityti „Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas”

Lietuvių kultūrai skirtas renginys Piterboro mieste Jungtinėje Karalystėje

Parengė Dalia Cidzikaitė

Piterboro lietuvių bendruomenės „Švyturys“ vadovė Judita Grublienė prie iš Lietuvos atkeliavusių naujų lietuviškų knygų

Lapkričio 14 d. Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje (Jungtinė Karalystė) vyko lietuvių kultūrai skirtas renginys. Renginio metu bibliotekai padovanota per 30 lietuviškų knygų, skirtų tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Susirinkę svečiai taip pat išgirdo paskaitą apie lietuvių literatūrą, buvo skaitomos lietuvių autorių kūrinių ištraukos lietuvių ir anglų kalbomis.

Dovana iš Lietuvos papildė jau keletą metų Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje veikiančią lietuviškų knygų lentyną. Bibliotekos darbuotojai lietuvišką knygų lentyną laiko pavyzdine. Jie norėtų, kad tokias lentynas savo gimtąja kalba turėtų ir kitos etninės Piterboro bendruomenės. Pasak miesto valdžios, šiuo metu Piterbore gyvena iki 130 įvairiomis kalbomis kalbančių emigrantų. Lietuvių bendruomenė – viena gausiausių ir aktyviausių.

Piterboro katedros lankytojus pasitinka stendas su lietuvišku „Sveiki“.

Pasak bibliotekos darbuotojų, nauja dovana ypač pradžiugins vietos lietuvius, kurie, remiantis bibliotekos vedama statistika, yra vieni uoliausių bibliotekos skaitytojų. Lietuvos dovana džiaugiasi ir vietiniai miesto gyventojai, mat dalis padovanotų knygų yra lietuvių autorių kūrinių vertimai į anglų kalbą.

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje archyvas

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2005 iki 2020 metų.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno sričių renginių programos su menininkų ir jų darbų pristatymais, taip pat straipsniai, žinutės, naujienlaiškiai apie lietuvių kūrėjus, British – Lithuanian Society ir The Baltic Council in Great Britain (Baltų tarybos) veiklos aptarimas.

Lietuvių kultūrinio gyvenimo pakilimas buvo jaučiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Jubiliejiniais 2018 m. Londone įvykę projektai – Jono Meko parodos atidarymas ir vakaras, skirtas Fluxus menui, jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbų pristatymas Londono knygų mugėje. Kiti paminėtini renginiai: 2015 m. Europos filmų festivalyje demonstruotas lietuvių filmas „The Other Dream Team“, 2016 m. koncertų ir Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoriam“, skirtų Holokausto aukoms atminti, ciklas, Lietuvos muzikų Mirgos Gražinytės-Tylos, Ramintos Šerkšnytės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Vilniaus savivaldybės choro 2019–2020 m. koncertai kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.