Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui

Rima Dirsytė 


LR Seimas 2018 metus paskelbė Lietuvos skautų judėjimo metais – šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji skautų organizacija, padėjusi pagrindą skautų judėjimui Lietuvoje. Skautai (angl. scout – žvalgas) – tai nepolitinė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija. Ją 1907 m. įkūrė Didžiosios Britanijos  armijos karininkas lordas Robertas Badenas-Powellas. Lietuvoje pirmasis skautiškas vienetas įsteigtas 1918 m. lapkričio 1d. Vilniuje, Vytauto gimnazijoje,  o „skautavimo“ pradininku Lietuvoje galime laikyti Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą. 1922 m. įkurta visus Lietuvos skautus apjungianti organizacija – Lietuvos skautų asociacija (LSA) (nuo 1930 m. – sąjunga), taip pat Lietuvos jūrų skautų sąjunga. Sąjungos veiklą reglamentavo Lietuvos skautų sąjungos įstatymas (1930 m.) ir Lietuvos skautų sąjungos statutas (1935 m.). 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje. Lietuvoje skautų sąjunga atkurta 1989 m.

Skautų ženkliukas – Lelija su Vyčio kryžiumi viduriniame lapelyje. Skautų šūkis – Budėk !
F16-66, lap.1

LSS sudarė skautai ir skautės, susiskirstę į broliją ir seseriją, bei rėmėjai. Skautu galėjo būti vaikai nuo 7 metų amžiaus, taip pat ir suaugusieji, pritariantys skautų ideologijai ir vykdantys sąjungos prievoles. P. Jurgėla knygoje „Lietuviškoji skautija“ [1] pateikia duomenų apie LSS sudėtį: nuo 2 790 narių 1930 m. organizacija išaugo iki 15 011 narių 1935 m.  1936–1940 m. LSS kasmet turėjo apie 15 000 narių, o 1918-1940 m. per skautijos eiles perėjo apie 100 000 moterų ir vyrų (p. 80-81).

Organizacijos struktūra buvo sudaryta remiantis kariuomenės rangų sistema. Skautai turėjo savo uniformą, kurios pagrindinis atributas – kaklaraištis rodė kiekvieno organizacijos nario statusą. Skautų šūkis – Dievui, Tėvynei, Artimui. Skautai griežtai laikėsi savo tradicijų, organizavo kursus, paskaitas, stovyklas, iškylas, ekskursijas, parodas, leido knygas ir laikraščius, palaikė ryšius su skautų organizacijomis užsienyje bei dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose.  Toliau skaityti „Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui”

„Retos istorijos“ laidoje „Labas rytas, Lietuva“

Istorikė ir reti jos leidiniai LR 2018-10-16

Praversime duris į kelių šimtmečių senumo knygų lobyną, kuriuo susižavėjusi istorikė Milda Kvizikevičiūtė tikina – kiekviena knyga apsupta neįtikėtinų istorijų. Kelių šimtų metų leidiniai kelia pagarbą, žavi ir stebina, o kai kuriems perprasti reikalingi net savotiški raktai. Pažiūrėkime. #labasrytaslietuva #lrt_tv #senosknygos #istorija #retosistorijos

Posted by LABAS RYTAS, LIETUVA on 2018 m. spalio 16 d., antradienis


Populiari LRT laida „Labas rytas, Lietuva“ pravėrė duris į šimtamečių knygų lobyną, kuris saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Senosiomis knygomis entuziastingai besidominti  vyresn. metodininkė-tyrėja  Milda Kvizikevičiūtė tikina, kad kiekviena knyga apsupta neįtikėtinų istorijų. Rugsėjo pabaigoje Nacionalinė biblioteka pristatė rubriką išskirtinių knygų mėgėjams – „Retos istorijos“. Plačiau apie rubriką >>

Lietuvių kalbos paveldas antkapių įrašuose

Utenos kraštotyros muziejus jau kelis metus rengia viešų paskaitų ciklus „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Šių metų spalio 11 dieną pranešimą „XIX a. Lietuvos kapinių paminklai: tarp masinės gamybos ir unikalių atvejų“ skaitė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė. Lietuvos antkapiniai paminklai buvo aptariami menotyriniu ir kalbiniu aspektais. Gilintasi į klausimą, kas lemia paminklo išskirtinumą ir reikšmingumą. Analizuojant XIX a. būdingų paminklų formas, stilistiką, naudotas medžiagas ir vaizdinius motyvus, atrandama, kad industrializacijos epochoje unikalių paminklų būta nedaug, ypač tuometinėse Lietuvos miestų kapinėse. Tačiau kiekvienas paminklas buvo ir yra vienetinis dėl savo funkcijos – priminti konkretų žmogų. Ši atmintis išreiškiama išskirtiniu paminklo dėmeniu – įrašu.

Toliau skaityti „Lietuvių kalbos paveldas antkapių įrašuose”

Bibliotekininkų seminaras apie tarptautinę inkunabulų proveniencijų duomenų bazę MEI

Spalio 11 dieną Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje įvyko bibliotekininkų seminaras, skirtas tarptautinei inkunabulų proveniencijų duomenų bazei Material Evidence in Incunabula. Seminare dalyvavo Retų spaudinių ir rankraščių skyrių specialistai iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bei Kauno viešosios apskrities bibliotekų. Toliau skaityti „Bibliotekininkų seminaras apie tarptautinę inkunabulų proveniencijų duomenų bazę MEI”

Vienos knygos paroda „Babelio bokštas arba kaip atsirado kalbos“

Milda Kvizikevičiūtė


Rugsėjo 24 d. – spalio 7 d. Nacionalinėje bibliotekoje (atrijuje, III a.) bus eksponuojama vokiečių kilmės jėzuito mokslininko Anastasiaus Kircherio (1602–1680) gausiai iliustruota knyga Turris Babel. Toliau skaityti „Vienos knygos paroda „Babelio bokštas arba kaip atsirado kalbos“”

Mstislavas Dobužinskis. Pirmieji metai Vilniaus gimnazijoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė


Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi dailininko Mstislavo Dobužinskio 1886–1895 metų moksleivio kalendoriai. Jų paskirtis panaši į šiandieninių darbo kalendorių, skirtų suaugusiesiems, tačiau adresatas – moksleiviai ir gimnazistai. Keturiolikmetis Dobužinskis, tiesa, nebuvo tokių kalendorių pildymo aistruolis, todėl jo užrašų knygelės paprastai likdavo apytuštės… Visgi  jos įdomios ne tik dėl savininko įrašų, tuščiuose lapuose pasitaikančių įklijų ir piešinių, bet ir spausdintų tekstų bei paties leidinio išvaizdos.

Moksleivių kalendoriai „Товарищь“ (Draugas) – tai nuo 1884 metų Otto Kirchnerio leidykloje (Sankt Peterburgas) leistos nedidelės (maždaug A6 formato) knygelės. Kieti jų viršeliai aptraukti medžiaga, ant kurios kasmet išspaudžiamas šiek tiek besiskiriantis (šriftu, spalvomis, motyvais, ornamentu) tos pačios struktūros piešinys, o galiniame kietviršyje suformuojama vieta pieštukui įkišti. Knygelės turinys turi pastoviąsias rubrikas ir besikeičiančius tekstus. Pradžioje, kaip įprasta ir šiandien, – akademinių metų kalendorius su religinėmis ir pasaulietinėmis šventėmis. Dvejus metus, t.y. iki 1886/1887 m., moksleivių knygelėje buvo spausdinamas ne tik oficialus stačiatikių kalendorius, bet ir religiniai – žydiškas bei musulmoniškas, tuomet vadintas mahometonų. Kasmet būdavo pateikiamas ir religinių švenčių (atostogų laiko?) sąrašas, pamokų tvarkaraščio lentelės, adresinė, lapai mokslo knygoms (vadovėliams) ir elementariajai buhalterijai (piniginės išlaidas ir įplaukos) susirašyti. Įdomu tai, jog knygelės turinyje numatytas ir vienas lapas draugų sąrašui (savotiška socialinio tinklo užuomazga?). Knygelės gale – iliustruoti judrių žaidimų arba fizinių pratimų aprašymai, o paskutiniuose puslapiuose – knygynų ir parduotuvių reklamos. Daugiausia vietos, kaip ir šiandieniuose darbo kalendoriuose, buvo skiriama savaitės planams. Knygelių turinys kasmet buvo papildomas populiariais moksliniais tekstais, grožinės literatūros ar matematinių formulių sąrašais, naujomis reklamomis (kartais net iliustruotomis). Toliau skaityti „Mstislavas Dobužinskis. Pirmieji metai Vilniaus gimnazijoje”