Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos posėdžių salėje (Gedimino pr. 51, 7 aukštas, Vilnius) vyks antrasis diasporos tyrėjų seminaras ir dr. Lauros Laurušaitės monografijos „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ pristatymas. Programa: http://literatura.vdu.lt/wp-content/uploads/2015/04/Seminaro-programa.pdf
Tinklaraštyje jau esame pristatę istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) novatorišką monografiją „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“. Lituanikos skaitykloje dabar galima rasti ir Varšuvoje išleistą, vertingą knygą apie Bernardinų kapines (Cmentarz Bernardyński w Wilnie). Leidinyje pristatomos šiek tiek primirštos, tačiau gražios, istorinės Vilniaus Užupio kapinės. Albumas buvo išleistas minint 200-ąsias jų metines. Tekste, papildytame apie 150 nuotraukų, pateikiama kapinių istorija, pasakojama apie čia palaidotus asmenis. Knygos sumanytojas ir nuotraukų autorius – fotografas ir operatorius K. Hejke, parengęs jau keliolika panašių albumų. Kviečiame skaityti!
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.
Jonas Rimka
A. Čvolekas – Lenkijos Torunės universiteto humanitarinių mokslų daktaras, politologas. Mokslininkas domisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija taip pat Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos XVI ir XVII a. tarptautiniais bei diplomatiniais santykiais. Autoriaus knygoje Piórem i buławą pristatomas Leonas Sapiega ir jo politinė veikla. Šią knygą galima rasti Lituanikos skaitykloje.
Leonas Sapiega (1557-1633) – vienas iš žymiausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorinių asmenybių. Sapiega – sumanus politikas, apsukrus diplomatas, padaręs stulbinančią karjerą, žinomas tų laikų regalistas. Jis užėmė aukščiausias pareigas Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ilgametis seimo maršalas. 1589 m. tapo didžiuoju kancleriu ir kartu su kitais valstybės pareigūnais įsteigė LDK Vyriausiąjį Tribunolą.
L. Sapiega propagavo teisinės valstybės idėjas, o 1623 m. gavo Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono pareigybę. Paskutiniais gyvenimo metais Leonas ėmėsi naujai sutvarkyti „Lietuvos Metriką“. Per savo gyvenimą susikrovė didžiulius asmeninius turtus, tačiau rūpinosi kariais ir valstiečiais, steigė savo dvaruose mokyklas baudžiauninkų vaikams, buvo kelių bažnyčių statybos fundatoriumi.
Smalsiems skaitytojams pateikiame sąrašą, kuriame (spausti ant pažymėtų žodžių) knygos, straipsniai apie Leoną Sapiegą.
Parengė V. Filipovič
![Litewskie konteksty Czesława Miłosza : monografia / Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas ; tłumaczenie: Joanna Tabor. - Sejny : Pogranicze, 2014. - 441, [3] p., [1] C(LKA)lenk.10/014](http://blog.lnb.lt/lituanikosskyrius/files/2015/02/Litewskie-konteksty-Czeslawa-Milosza_Viktorija-Daujotyteimages_product23978-83-61388-34-0.jpg)
Lituanikos skyrių pasiekė dvi naujos knygos, skirtos Česlovo Milošo kūrybai. Pirmoji knyga – Vilniaus universiteto dėstytojų monografija “Litewskie konteksty Czesława Miłosza“. Knyga įdomi tuo, jog apie rašytoją kalbama kaip apie dviejų modernių visuomenių (lenkiškos ir lietuviškos) reiškėją, o jo biografijos lietuviškai-lenkiškas dvilypumas, pasaulėjautos ypatingumas – durys į sudėtingą, kartais sunkiai perprantamą, lietuvių-lenkų santykių labirintą.
![Избранное / Чеслав Милош ; [перевод с польского Анатолия Ройтмана]. - Санкт-Петербург : Азбука : Азбука-Аттикус, 2012 [i.e. 2011]. - 318, [2] p., [4] C(LKA)rus.41/012](http://blog.lnb.lt/lituanikosskyrius/files/2015/02/big.jpg)
2012 m. Sankt Peterburge išleista kūrybos rinktinė, skirta 100-osioms Česlovo Milošo gimimo metinėms. Šiame leidime galima rasti eilėraščių ir esė iš skirtingų rašytojo gyvenimo periodų. Tai savotiška dovana visiems poeto kūrybos gerbėjams. Kviečiame skaityti!
Istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) monografija „Žemaičių kapinės : lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“ vertinga dalykiniu ir teminiu aspektu, novatoriška senosioms žemaičių kapinėms skirtoje lietuviškoje istoriografijoje.
Dvikalbiu formatu išleistos knygos autorius atliko įspūdingą darbą: keliaudamas po Žemaitiją, 156 vietovėse aptiko 211 laidojimo vietas (bažnyčių kapines, parapijų kapines, vietines ir dvarų kapines; taip pat bažnyčias, nes ir jose, ypač senosiose, buvo laidojama) ir atliko jų inventorizaciją. Aprašyti ir nufotografuoti 1957 antkapiai su lenkiškais ir, retais atvejais, lotyniškais įrašais. Kapavietes galima laikyti šios nedidelės, aiškiai apibrėžtos teritorijos istorinių paminklų kompleksu.
Leidinyje pateikiami kapaviečių aprašai ir, svarbiausia, gausi fotografinė medžiaga. Jeigu turėsime omenyje dažnai kartojamą mintis, kad Tėvynė – tai žemė ir kapai, o praradusios atmintį tautos nustoja gyvavusios, šis darbas saugo nuo lemtingų atminties praradimo padarinių.
Darbas yra reikšmingas ir kaip savitas kelionių vadovas: jame gausu informacijos, kuri vertinga keliaujant po vakarines buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
Parengė Lituanikos skyriaus vyresn. bibliografė Vlada Filipovič