1886 m. kovo 13 d. gimė literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, prozininkė, švietėja, visuomenininkė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Mažai apie ją težinote? Iliustruotą pasakojimą, kuriame pedagoginį darbą ilgai dirbusi moteris pristatoma kaip „visos tautos mokytoja“[1], rasite 15min.>>
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės vizitinė kortelė. Kortelės reverse raštelis Emilijai Putivinskienei. Rašoma apie parengtą kalbos projektą. Šiaulių „Aušros” muziejus (LIMIS)
Jeigu susidomėjote ir norėtumėte pasigilinti į S. Kymantaitės-Čiurlionienės tekstus, tiesiog užsukite į epaveldą:
Pirmajame 2021-ųjų Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje primenama, kad šią vasarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėjo vykti BaltHerNet konferencija. Pandemija sujaukė planus, tačiau konferencija įvyks – tik virtualiai ir kiek vėliau, rugsėjį. Sekite BaltHerNet naujienas!
Kaip ir visada, leidinyje nestinga naujienų apie lietuvių diasporos gyvenimą bei jos paveldo tyrinėjimus. Deja, viena iš naujienų liūdna: pranešama, kad netekome lingvisto, lituanisto, prūsisto, Lietuvos bičiulio Williamo R. Schmalstiego (1929 10 03–2021 01 22). Profesorius daugelį metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių diasporos spaudoje. Jis recenzavo galybę lituanistikos ir apskritai baltistikos veikalų, kurį laiką pirmininkavo Baltų studijų plėtros asociacijai (dabar AABS –The Association for the Advancement of Baltic Studies). Tekstą (lietuvių k.) apie Schmalstiego veiklas ir nuopelnus rasite čia >>
Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1]gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.
Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Caroline Masiulytė-Paliulienė. Nuotrauka iš asmeninio C. Masiulytės-Paliulienės archyvo
Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].
Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.
Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius
Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.
Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.
F93-454. Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas, 1861.II.19. (III.3)
1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d.
Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.
Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!
2021 m. pradžioje pasirodė nauja knyga – Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu. Kodėl 1989-ieji tokie svarbūs?..
Knygos viršelis. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Mums, lietuviams, didysis polinis lūžis asocijuojasi su 1990 metais, kai pagaliau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visgi Vidurio Europoje dažniau kalbama apie 1989-ųjų revoliucijas: metų pabaigoje, pasitinkant 1990-uosius, politinis regiono peizažas buvo visiškai pasikeitęs. Lenkijoje gyvenimas mainėsi jau nuo pirmojo metų pusmečio: įvyko vadinamosios Apskritojo stalo derybos, kuriose dalyvavo Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ir „Solidarumo“ atstovai, vėliau – iš dalies laisvi vadinamieji Birželio rinkimai į Seimą ir Senatą, virtę vartais į didžiąsias permainas. Rudenį Vengrijoje įteisinta daugiapartinė sistema, atsisakyta Vengrijos Liaudies Respublikos pavadinimo. Tuometinėje Čekoslovakijoje įvyko taiki Aksominė revoliucija, pačioje metų pabaigoje jos prezidentu tapo disidentas Vaclavas Havelas. Vardijimą būtų galima tęsti ir tęsti. Bene ryškiausias iš šių įvykių – simboliška Berlyno sienos griūtis, virtusi kone 1989-ųjų metonimija.
