Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.
Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas
Pagal Henriko Radausko kūrinį „Lotofagų šalis“
Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 17 m.)
Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka
Neišmanantys tėvai kalba jiems apie žmones, kurie už pinigus laimę nusipirko, ir jie gyvenimą praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada sukaups tiek pinigų, kad galės nusipirkti ar bent išsinuomoti tą laimę, visų išgirtą.
Kaip uždaras burbulas juos supa žmonės, kurie kas dieną primena: „Turi gerai mokytis, kad įstotum į prestižinį universitetą, privalai pasirinkti gerai apmokamą profesiją“ (visi tiki šiomis idėjomis), ir jie taip dirba tą sunkų darbą be petraukų, ridena tą sunkų Sizifo akmenį į kalną tikėdamiesi, kad viršūnė jau netoli.
Pradėję gauti pajamas, jie ima jas leisti, viską pirkti ir tuojau pat patiria euforiją. Jie patiki, kad turtas jiems atnešė laimę, ir jie skelbia tas idėjas kitiems, tokiems, kokie jie buvo, kai dar manė, kad džiaugsmo suteikia artimieji ar mėgstama veikla (visi kažkada tuo tikėjo). Sukaupę visą žemišką turtą, kurio tik galėtų norėti, jie nustoja pirkti ir apsidairo aplinkui. Jie nėra laimingi, bet negali ir liūdėti (juk pinigai laimę neša).
Tuomet pasirodo jų seni „draugai“ ir primena jiems: „Tu negali liūdėti, tu viską turi“ (visi kažkada tuo tikėjo), o jie tyliai klykia vieni, ir niekas jų balso negirdi.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas
Pagal Jurgio Savickio novelę „Kova“
Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 18 m.)
Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka
Vitnė – aukšta džiūsna gandro kojomis, vaikščiodavo iškėlusi galvą it povas, didžiuodamasi savimi. Tėvų pavadinta Vitne, nes, tėvui vaiko gimimo belaukiant, seselės leido visą Whitney Houston albumą, kol vyras įsiminė dainas through and through. Jorūnė buvo vidutinybė, o ir vardą tėvai parinko senamadiškai – močiutės garbei.
Vos pabaigusios mokyklą, abi Vilniaus naktiniame klube „Pantera“ suviliojo identiškus dvynius: Mindaugą ir Matą. Tarp prakaituotų ir uždususių studentų šie išsiskyrė tuo, kad atrodė kaip iš paveiksliuko – jų ryškiai balti dantys blizgėjo, turbūt ten pat „nupoliruoti“, o prakaitas jiems suteikė populiarų „šlapių plaukų“ įvaizdį.
Aplinkiniai stebėjosi kaip Jorūnė, užsidėjusi pusės centimetro storio akinius ir apsirengusi lyg eidama šieno pjauti, patraukė savojo Mato akį. Jie atrodė kaip iš skirtingų planetų. Jei vaikinas priminė taurųjį Neptūną, tai Jorūnė – kraterių išvagotą Mėnulį, kuris kaip tikras palydovas nuo vaikystės sekiojo paskui savąją Žemę – Vitnę.
Kaip bebūtų keista, broliai draugėms pasipiršo vienu metu ir karališkas vestuves, kaip priklauso Mindaugui, atšventė kartu. Abu jautėsi pamišę iš meilės – nešė išrinktąsias, rungdamiesi tiltų skaičiumi. Pasisekė, kad vaikinų bicepsai buvo ištreniruoti – nebūtų pernešę nei Jorūnės, Mato pyragais lepintos, nei Vitnės, vis mažiau beprimenančios popdaininkę, kurios garbei pavadinta.
Brolių keliai išsiskyrė, baigus universitetą: Matas buvo kiek didesnis romantikas ir svaičiojo apie vaikų drabužių liniją (žmonos pilvelyje gyveno nemenkas „žirnis“) , Mindaugas – apie ką nors panašaus į „Topo centrą“. Šiojo viltims buvo lemta išsipildyti.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas
Pagal Žemaitės kūrinį „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“
Suaugusiųjų kategorija
Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka
Vieną žiemos rytą, tropniai pripustytą, viduryje sausio mėnesio, kuomet žemelė dar padengta pusnimis, nes kas naktį spaudžia šalna, o saulelė vos kaitina, pustė ir vėl. Javai, bulbės ir daržai – viskas seniai nuvalyta, moteriškos ir vyrai triobose žiemavoja. Nuo Advento lig Velykų – pačios strugosios dienos… O ir šaltis toks, kad rytmetį pabudęs pagalvę turi plėšti nuo sienos, nes per naktį prišalo. Laikas jau kelti, o bobos dvi, samagono aną vakarą prilakusios, vis dar pučia į akį. Nori atsikelti – atgal akis merkiasi, širdis salsta, miegas be jokios soties.
Lauke pusto, sninga, vėjas ūžia: tai didžiau, tai vėl mažiau, bet visiškai nesustoja. Tokiu laiku labai maigu miegoti – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Bet norėk nenorėdamas – bildin į triobos duris Aldona.
– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau bus, ar pasaulio galas, – kalbėjo moteriškė.
– A! Kad miegojau, tai miegojau, sakyk, Alde, kas buvo? – pabudusi iš miego paklausė Jonienė.
– Gerai pūtei į akį, – tarė kaimynė, – ir aš taip norėjau, bet su tais bieso zakonais ir prikazais savo… Važiavom su gaspadorium į miestą – žaltys žandaras neišleido, sako, karantinas, turit savo krautuvę. Apsisukom su gaspadorium ir grįžom namo, kiaulės ėsti ko neturi, šunes loja… Tiek tatai naujienų, kaimyne, kai žinosi ką – užsuk.
– Agne, lipk iš lovos! – atsiduso Jonienė.
– Aldė buvo, ko norėjo? – paklausė ta.
– Mus uždarė, neišvažiuosim į miestą – stovi su milinėm žandarai ir nei įleidžia, nei išleidžia…
