Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.
Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!
2021 m. pradžioje pasirodė nauja knyga – Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu. Kodėl 1989-ieji tokie svarbūs?..
Knygos viršelis. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Mums, lietuviams, didysis polinis lūžis asocijuojasi su 1990 metais, kai pagaliau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visgi Vidurio Europoje dažniau kalbama apie 1989-ųjų revoliucijas: metų pabaigoje, pasitinkant 1990-uosius, politinis regiono peizažas buvo visiškai pasikeitęs. Lenkijoje gyvenimas mainėsi jau nuo pirmojo metų pusmečio: įvyko vadinamosios Apskritojo stalo derybos, kuriose dalyvavo Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ir „Solidarumo“ atstovai, vėliau – iš dalies laisvi vadinamieji Birželio rinkimai į Seimą ir Senatą, virtę vartais į didžiąsias permainas. Rudenį Vengrijoje įteisinta daugiapartinė sistema, atsisakyta Vengrijos Liaudies Respublikos pavadinimo. Tuometinėje Čekoslovakijoje įvyko taiki Aksominė revoliucija, pačioje metų pabaigoje jos prezidentu tapo disidentas Vaclavas Havelas. Vardijimą būtų galima tęsti ir tęsti. Bene ryškiausias iš šių įvykių – simboliška Berlyno sienos griūtis, virtusi kone 1989-ųjų metonimija.
Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis: ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, užsienio lietuvių studijų organizavimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.
Šiame tekste pateiksime keletą faktų, susijusių su DULR organizuotu knygų rinkimu ir siuntimu užsienio lietuviams.
Jau pirmaisiais savo veiklos metais DULR „Lietuvos aide“ išspausdino kreipimąsi į visuomenę, kuriuo ragino knygų leidimo bendroves, knygynus, atskirus asmenis aukoti knygas užsienyje įsteigtoms lietuvių organizacijoms, mokykloms. Kreipimesi buvo rašoma, kad svetur atsidūrę lietuviai greitai pasiduoda svetimai kultūrinei įtakai, skatinančiai nutautėjimą. Šis reiškinys ypač pavojingas jaunajai kartai, gimusiai ir užaugusiai išeivijoje. Neturėdama nei materialinio, nei kultūrinio pagrindo jaunoji karta „[…] negali nugalėti ištautinimo bangų“[1]. Pranešime taip pat buvo rašoma, kad paaukotas knygas draugija persiųs lietuviams, gyvenantiems Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje ir Vokietijoje[2]. Siekiant paspartinti knygų rinkimą, įvairiose Laikinosios sostinės vietose, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno centriniame pašte, Vidaus reikalų, Finansų ir Žemės ūkio ministerijų patalpose, buvo pastatytos dėžės, skirtos spaudiniams kaupti.
Ruseckas, Petras. Užsienio lietuviai. [Kaunas: Draugija užsienio lietuviams remti], 1934 (Kaunas: akc. b-vės „varpas“ sp.). 56 p.
Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį, blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:
Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1]pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).
Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.
Linkime malonaus skaitymo!
Skirma Kondratas ir Rimas Čuplinskas renginio Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka
Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?
Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.
1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva: 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]
Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]
Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.
