Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos

Parengė A. M.

T. Venclovos kolekcija, kaupiama ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vėl ženkliai padidėjo. Iš šio rudeninio knygų derliaus krepšio, atnešto T. Venclovos, išsitraukėme tris lituanines knygas lenkų kalba ir pabandysime jas kartu pavartyti.

Pirmas mūsų pasirinktas leidinys – šiais metais pasirodžiusi jauno žurnalisto, publicisto ir politologo Dominiko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“). Šis autorius nėra visiškai nežinomas Lietuvos skaitytojams – 2018 m. jis drauge su istoriku Simonu Jazavita parengė ir dviem kalbomis (lenkų ir lietuvių) Vilniuje išleido knygą „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem = 1938. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą“.

Šių metų rugpjūčio 31 d. XI „Literatūros seimelyje“ Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdoje (Lenkija) vykusiame renginyje „Medaus ir kraujo skonis. Lietuva lietuviškai“ autorius D. Wilczewskis pristatė savo naująją knygą. Tame pat Literatūros seimelyje T. Venclova pasakojo apie bibliotekininkę, pedagogę, publicistę Oną Šimaitę, iš Vilniaus geto išgelbėjusią dešimtis žmonių. Liko šių dviejų autorių – Venclovos ir Wilczewskio – susitikimo Krasnagrūdoje ženklas – dedikacija knygoje.

Toliau skaityti „Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos”

Henrikas Nagys Kanadoje

1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):

„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)

Toliau skaityti „Henrikas Nagys Kanadoje”

Simonaitytė ir Klaipėda

Parengė dr. Arida Riaubienė

Namas Klaipėdoje (dabar Butsargių g. 12), kurio antrajame aukšte 1925–1931 m. gyveno Ieva Simonaitytė. Aridos Riaubienės nuotrauka

Per savo gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė pakeitė nemažai gyvenamųjų vietų. Nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio ji gyveno Klaipėdoje. Iš Klaipėdos išvyko į Šveicariją ir Le Sapieno klinikoje gydėsi iki 1939 m. birželio. 1939 m. vasarą Simonaitytė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose, čia praleido metus. Daugiau nei 20 metų – nuo 1940 iki 1963 m. – ji gyveno Kaune. Nuo 1963 metų rudens iki pat gyvenimo pabaigos, t. y. 1978 m. rugpjūčio 27 d., rašytojos gyvenamoji vieta buvo Vilnius, vasaras ji leisdavo Priekulėje.

Simonaitytės gyvenimo Klaipėdoje metai svarbūs dėl kelių priežasčių. Čia buvo parašytas ją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Klaipėdos laikotarpis taip pat sietinas su rašytojos asmeninės bibliotekos formavimosi pradžia.

Mažosios Lietuvos visuomenininko ir ilgamečio spaustuvininko Anso Bruožio (1876–1928) kviečiama iš gimtųjų Vanagų į Klaipėdą Simonaitytė persikraustė gyventi 1921 m. pradžioje. Nuo 1925 iki 1931 m. būsimoji rašytoja gyveno Butsargių gatvėje, Nr. 2., po kurio laiko „[…] apsigyveno priešais buvusiame Žiabrės (Szabries) name, Tilžės (dabar – Vilniaus) 11“[1].

Taiklūs buvo A. Bruožio žodžiai – „Tu rašytoja. Jei ne šiandien, tai rytoj tikrai būsi“[2]. Gyvendama Butsargių gatvėje, Simonaitytė pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Tuo tarpu Tilžės gatvėje buvo parengtas romano „Vilius Karalius“ pirmasis tomas[3] ir galutinai užbaigtas „Aukštujų Šimonių likimas“. „Jei Butsargių gatvelėje I. Simonaitytė, jos žodžiais sakant, tapo rašytoja, tai Tilžės g. Nr. 11 ji išaugo iki uostamiesčio garsenybės – profesionalios rašytojos“[4].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Klaipėda”

Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų

Parengė Rima Dirsytė

Ne vieno protestantų kunigo, lietuvių raštijos kūrėjo, valstybės ar visuomenės veikėjo Alma Mater – Karaliaučiaus universitetas, pasitinkantis 480 metų jubiliejų. Tai vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945. Jį įkūrė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (lot. Albert), todėl dar vadintas Albertina. Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje.

Ne mažiau garsi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, įkurta 1542 m. kartu su aukštesniąja akademine mokykla – partikuliaru, universiteto pirmtaku. 1827 m. ji sujungta su Pilies biblioteka ir pavadinta Karaliaučiaus karališkąja ir universiteto biblioteka, 1918–1944 m. –  Karaliaučiaus valstybine ir universiteto biblioteka.

Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daug kultūros ir meno vertybių. Ypač kritiškoje padėtyje atsidūrė Karaliaučiaus kultūrinis paveldas. Tad pokariu Lietuvos mokslo darbuotojai  surengė keletą ekspedicijų knygoms ir rankraščiams bei kitiems archyviniams dokumentams gelbėti. Dalis jų pateko į Kaune veikusią Valstybinę centrinę biblioteką (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Karaliaučiaus knygas atpažįstame pagal ekslibrisus, lipdes ar rankraštinius įrašus ir signatūras. Šiuos knygų ženklus galite pamatyti bibliotekos proveniencijų internetinėje svetainėje.

Karaliaučiaus universiteto bibliotekos naudotas antspaudas

Be to, 1718–1944 m. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras. Jame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina.

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro antspaudas

Dauguma archyvinių dokumentų paskirstyta į du fondus: Klaipėdos krašto istorinių aktų (F104) ir Mažosios Lietuvos istorinių aktų (F103) kolekcijas. Pastarojoje yra išlikę universiteto bei bibliotekos dokumentai. Abiejų fondų dokumentai yra suskaitmeninti ir patalpinti portale epaveldas.lt.

Toliau skaityti „Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų”

Nacionalinėje bibliotekoje lankėsi Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų dalyvės 

Rugpjūčio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apsilankė užsienio baltistikos centrų dėstytojos ir lituanistinių mokyklų mokytojos –  Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dalyvės iš Jungtinės Karalystės, JAV, Japonijos, Latvijos ir kitų šalių.

Ekskursiją po biblioteką joms pravedė Nacionalinės bibliotekos Paslaugų departamento direktorė Aušra Vaškevičienė ir Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotoja Viktorija Bulyginaitė.  Viešnios susipažino su Nacionalinės bibliotekos naujovėmis, turėjo galimybę susipažinti ir su šiuo metu joje vykstančiomis parodomis: „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ bei Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio tapybos paroda „Ateities nuojauta“.

Žymi kalbininkė Laimutė Balodė, ilgametė Latvijos ir Helsinkio universitetų dėstytoja, bibliotekai padovanojo jai kolegų dedikuotą naujausią Latvijoje leidžiamo tęstinio kalbotyros žurnalo „Linguistica Lettica“ numerį, kuriame šalia straipsnių šios mokslininkės tyrimams artima mokslo tematika publikuoti mokslininkės veiklai skirti tekstai, jos tėvo Vytauto Anelausko lietuviški atsiminimai, gausu mokslininkės veiklą iliustruojančių nuotraukų.   

 Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šią vasarą vykstančių kursų dalyviai supažindinami su šiuolaikine Lietuvos kultūra, klauso įvairių paskaitų ir dalyvauja praktinėse veiklose, išvykose į Lietuvos kultūros institucijas. Lietuvių diasporos kultūros ir istorijos sklaida ir tyrimai, lietuvių kultūros sklaida pasaulyje – svarbi Nacionalinės bibliotekos veiklos dalis.    

Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).

2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.

Toliau skaityti „Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos”