Nacionalinėje bibliotekoje lankėsi Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų dalyvės 

Rugpjūčio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apsilankė užsienio baltistikos centrų dėstytojos ir lituanistinių mokyklų mokytojos –  Lituanistinio švietimo vykdytojų kursų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dalyvės iš Jungtinės Karalystės, JAV, Japonijos, Latvijos ir kitų šalių.

Ekskursiją po biblioteką joms pravedė Nacionalinės bibliotekos Paslaugų departamento direktorė Aušra Vaškevičienė ir Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotoja Viktorija Bulyginaitė.  Viešnios susipažino su Nacionalinės bibliotekos naujovėmis, turėjo galimybę susipažinti ir su šiuo metu joje vykstančiomis parodomis: „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ bei Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio tapybos paroda „Ateities nuojauta“.

Žymi kalbininkė Laimutė Balodė, ilgametė Latvijos ir Helsinkio universitetų dėstytoja, bibliotekai padovanojo jai kolegų dedikuotą naujausią Latvijoje leidžiamo tęstinio kalbotyros žurnalo „Linguistica Lettica“ numerį, kuriame šalia straipsnių šios mokslininkės tyrimams artima mokslo tematika publikuoti mokslininkės veiklai skirti tekstai, jos tėvo Vytauto Anelausko lietuviški atsiminimai, gausu mokslininkės veiklą iliustruojančių nuotraukų.   

 Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šią vasarą vykstančių kursų dalyviai supažindinami su šiuolaikine Lietuvos kultūra, klauso įvairių paskaitų ir dalyvauja praktinėse veiklose, išvykose į Lietuvos kultūros institucijas. Lietuvių diasporos kultūros ir istorijos sklaida ir tyrimai, lietuvių kultūros sklaida pasaulyje – svarbi Nacionalinės bibliotekos veiklos dalis.    

Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).

2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.

Toliau skaityti „Trys rašytojos Laimos Vincės dovanos”

Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Ignaco Saudargo dienoraštį apžiūrėjo „dedelys daugibys gemeniu“

Pasakoja Asta Miltenytė

„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.

Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.

Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.

Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.

Parodos „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ šaltinių sąrašas

„Dešimtis tūkstančių lietuvių iš savo tėvynės išbloškė komunistų teroras. Jis buvo toks baisus, kad lietuviai paliko savo pastoges, savo santaupas, savo iš tėvų paveldėtus ūkius, viską, ką turėjo, kad tik galėtų gelbėti savo ir savo šeimos gyvybes“,– 1980 m. Čikagoje išleistos knygos „Bėgome nuo teroro: iš tėvynės išblokštųjų atsiminimai“ įžangoje rašo JAV lietuvis kunigas, žurnalistas Juozas Prunskis.

Lietuviai buvo ne vieni: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė daug Rytų Europos gyventojų: ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautybių žmonių. O Vakarų Europoje, į kurią jie atkako, trūko maisto ir paprasčiausių prekių, tvyrojo grėsmė žūti per sąjungininkų bombardavimus. Net ir karui Europoje pasibaigus, nežinomybės nuotaika neišsisklaidė. Laikinaisiais namais daugeliui pabėgėlių tapo išvietintųjų asmenų stovyklos (angl. displaced persons, DP) Vokietijoje ir kitose šalyse. Nors buitis buvo skurdi, DP stovyklose virė aktyvus gyvenimas: veikė vaikų darželiai ir mokyklos, įvairiausios organizacijos, buvo leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Vis dėlto anksčiau ar vėliau gyventojams tekdavo DP stovyklas palikti, vėl leistis į kelionę. Šie žmonės pasklido po kelis laisvojo pasaulio žemynus.

Parodoje eksponuojami leidiniai, fotografijos ir kiti dokumentai liudija išblokštųjų patirtis lemtingais jų gyvenimo metais. Įsijausti į jų išgyvenimus padės specialiai šiai parodai sukurti menininkių Linos Šlipavičiūtės ir Margaritos Valionytės darbai.

Daugiau apie parodą >>

Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013.

Irena Arnauskaitė-Grigaitienė, Mano kelionė, Draugas 2020, gruodžio 5–12. 

Ar skautams reikia himno?, Mūsų vytis, 1983, Nr. 3.

Vaiva Balickienė, B. Brazdžionio maldynų kolekcija, virtuali Maironio lietuvių literatūros muziejaus paroda, nuoroda: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/b-brazdzionio-maldynu-kolekcija/

Tomas Balkelis, DP stovyklų palikimas: lietuvių karo tremtiniai Vakaruose 1944–1954 m. Kultūros barai 2008, Nr. 11 ir Nr. 12.

Vincas Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945–1951, Vilnius: Versus aureus, 2012.

Bėgome nuo teroro: iš tėvynės išblokštųjų atsiminimai, redagavo Juozas Prunskis, Čikaga: Vytauto Didžiojo Šaulių Rinktinė, 1980.

Toliau skaityti „Parodos „Išblokštieji: pasitraukimo į Vakarus patirtys 1944–1952 metais“ šaltinių sąrašas”

Apie Edwiną Geistą ir jam priklausiusias knygas

Parengė Arida Riaubienė

Stifter, Adalbert. Erzählungen . – [Riga] : Latvju grāmata, 1942. – 173, [1] p.

Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje.  Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug  kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai.  1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.

Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m.  Geisto   dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą  rašytoją  iš 2003 m.  lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.

Birželio 25

„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)

Toliau skaityti „Apie Edwiną Geistą ir jam priklausiusias knygas”

Kovo 9-ąją minimos 210-osios Taraso Ševčenkos gimimo metinės

Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.

Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.

Toliau skaityti „Kovo 9-ąją minimos 210-osios Taraso Ševčenkos gimimo metinės”