Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose

Ankstesniame tinklaraščio įraše, skirtame skulptoriui Juozui Zikarui ir jo „Laisvei“ , trumpai užsiminėme apie kitą skulptorių – Juozą Rimšą. Kaip ir Zikaras, Rimša gimė 1881 m. lapkričio mėnesį.

Menininkas sukūrė ryškių skulptūros kūrinių („Lietuvos mokykla 1864–1904“ , „Artojas“ir kt.), portretinių biustų, bareljefų… Buvo ryškiausias medalių kūrėjas tarpukario Lietuvoje. Atskirai verta paminėti šiuos medalius: Vilnius – Lietuvos sostinė (1923), Klaipėdos išvadavimas (1924), Gedimino sapnas (1925), Vytauto 500 metų jubiliejus (1930), J. Gruodžio (1945), 400 Metų Lietuviškai knygai (1947), Mes už taiką (1949).

Fragmentas iš Prano Mašioto „Sparnuočių“ (1922) su Petro Rimšos iliustracija

Rimšą verta prisiminti ir kaip dailininką, kuris nemenkai prisidėjo prie knygos meno. Jis apipavidalino knygų, sukūrė viršelių. Tai puikiai atsispindi „Epavalde“. Pavyzdžiui:

Toliau skaityti „Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose”

Ruduo, ir tiek

„Jeigu šokčiau pro langą  / – tai tik lapkričio mėnesį“, –  dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?

VAINIUS BAKAS

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…

Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas

Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek”

Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė

Birželį Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. lapkričio 18 d. sukanka 140 metų, kai gimė vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių prof. Juozas Zikaras, paskelbė 2021-uosius Juozo Zikaro metais. Priimtu dokumentu įvertinami išskirtiniai J. Zikaro darbai: paminklinės dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai ir bareljefai (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefas), 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai, visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai.[1]

Jeigu menais ir nesidomite, skulptūrą „Laisvė“ Kaune greičiausiai pastebėjote. „Laisvės“ istorija atspindi Lietuvos istoriją: tarpukariu Kaune iškilmingai pastatyta skulptūra sovietmečiu nugriauta, tačiau pačioje okupacijos pabaigoje, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, atstatyta. Visgi už „Laisvės“ istorijos yra ir smagių nuotykių, kuriozų. Žmonėms rūpėjo, kokia moteris  pozavo, kai Zikaras kūrė skulptūrą.  

Toliau skaityti „Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė”

Alfonsui Andriuškevičiui – 80

1940 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškyje gimė Alfonsas Andriuškevičius –  lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Andriuškevičius apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (2007 m.), Jotvingių premija (2011 m.), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2020 m.).[1]

1965 m. baigė tuometinį Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki – 1990 Lietuvos dailės institutas). Andriuškevičiaus tyrinėjimų sritys – XX a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. [2]

Sukūrė eilėraščių (knygų pavadinimai sudaro šmaikščiai skambančią seką: 33 eilėraščiai, 66 eilėraščiai, Eilėraščiai, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai, Beveik visi eilėraščiai ), esė (knygos Rašymas dūmais, Sufalsifikuoti dienoraščiai), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010). Publikavo dienoraščių (Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015).[3]

Andriuškevičiaus naujausia knyga, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015 (Vilnius: Apostrofa, 2020), nominuota šių metų akcijos Metų knygos rinkimai knygų suaugusiesiems kategorijoje. Žaismingas šios knygos pristatymas vyko MO muziejuje 2020 m. birželį.

Toliau skaityti „Alfonsui Andriuškevičiui – 80”

Matas Šalčius apie Luji Pasterą

Parengė Arida Riaubienė    

Tyrinėjant pedagogo, keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus biografiją, dėmesį patraukė įdomus faktas, susijęs su šių dienų aktualijomis.

Šiek tiek daugiau nei dvejus metus, t. y. nuo 1915 m. spalio iki 1917 m. gruodžio, Šalčius gyveno ir dirbo JAV. Nors ir būdamas labai užimtas,  jis dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijos veikloje, kuri rūpinosi lietuviškų knygų leidimu ir platinimu. 1916 m. Šalčius perėjo dirbti į Niujorke įsikūrusią laikraščio „Tėvynė“ redakciją. Redaguodamas laikraštį, jis paskelbė daugybę aktualių straipsnių istorijos, švietimo, medicinos temomis. Už straipsnį „Žmonijos geradarys Liudvikas Pasteras“[1] Šalčius pelnė literatūrinę premiją. Puikus straipsnio įvertinimas paskatino žurnalistą parengti  knygelę „Liudvikas Pasteris, žmonijos geradaris; ir Jurgis Stefensonas: geležinkeliai“[2]. 48 puslapių knygelės pirmojoje dalyje rašoma apie garsaus prancūzų mokslininko, mikrobiologo Luji Pastero (Pasteur Louis 1822–1895) gyvenimą ir mokslinę veiklą.

Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Luji Pasterą”

Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas

Poetas Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkritį Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse. Poeto jaunystė buvo permaininga: tai buvo Pirmojo pasaulinio karo ir didelių politinių pokyčių laikai. 1920 m. pradžioje Binkis įstojo į Berlyno universitetą laisvojo klausytojo teisėmis, didmiesčio gyvenimas jaunam menininkui paliko didelį įspūdį. (O skaitytojams ir po daugelio metų įspūdį palieka, atmintin įstringa eilutė „Berlynas aukštyn kojom drybso“). [1]

1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai.  Nuo 1922 m. pas poetą Kaune burdavosi jauni literatai, vėliau sudarę žurnalo Keturi vėjai šerdį. 1923 m. išėjo Binkio rinkinys 100 pavasarių, kurį palankiai įvertino kritikai. Vertėtų pastebėti, kad jis buvo iš autorių, kurie moka rašyti skirtingoms auditorijoms. Periodinėje spaudoje skelbdavo feljetonus, humoristines poemas. Rašė vaikams: ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė jo knygos Meškeriotojas (1935), Dirbkirbaiki (1936), Kiškių sukilimas (1937)… 1937 m. Valstybės teatrui Binkis įteikė pjesę iš gimnazistų gyvenimo Atžalynas (1938). Pjesę Generalinė repeticija rašė prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo fone. [2]

Per nacistinę okupaciją Binkio ir jo žmonos Sofijos Binkienės name, stovėjusiame tarp vokiečių rezidencijų, buvo slepiami pabėgėliai iš Kauno geto. Poetas mirė 1942 m. nacių okupuotame Kaune.[3]

Binkio kūrybinis palikimas prieinamas svetainėje Epaveldas:

Toliau skaityti „Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas”