Balandžio 15 dienos vakarą nuo gaisro nukentėjusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą prisimename Juozo Tysliavos poetiniu žodžiu ir Vytauto Kasiulio į dangų kylančiu vaizdu:
Šiandien
Apie senąjį Paryžių,
Porą žodžių
Apie Notre-Dame.
Kolonados,
Kolonados.
Gera būtų mokytis
Iš jų tylėt
Ir šypsotis.
Kaip chimeros
Su ironija
Iš dvidešimto amžiaus
architektorių.
Ištrauka iš eilėraščio „Radio poema“ iš „Tysliava
Paryžiuj“, 1935 metai
Iš kairės: prof. dr. Vytautas Bikulčius, Valdas Puteikis. ( 📷 Vygaudo Juozaičio nuotr. )
Balandžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko 105-ųjų Marguerite’os Duras gimimo metinių minėjimui skirtas renginys „Lietuviškoji Duras“. M. Duras kūrybą apžvelgė bei biografijos detales, rašytojos portretą vaizdžiai ir išsamiai pristatė Vilniaus universiteto profesorius dr. Vytautas Bikulčius bei žurnalistas Valdas Puteikis. Minėjimo vakaras, į kurį susirinko kelios dešimtys M. Duras kūrybos gerbėjų ir su ja norinčių susipažinti skaitytojų – Prancūzų instituto Lietuvoje ir Nacionalinės bibliotekos bendradarbiavimo, kuriuo puoselėjama ir skatinama kultūrinė diplomatija, vaisius.
Šių metų kovo mėnesį, daugelyje pasaulio šalių minimą kaip Moterų istorijos mėnesį, Europos kultūros paveldo skaitmeninė biblioteka „Europeana“ pasitiko parengusi keletą tekstų, skirtų menui, kultūrai ir mokslui nusipelniusioms moterims. Tarp tokių moterų, kaip aukštosios mados kūrėja italė Elsa Schiaparelli, rašytoja, literatūros teoretikė ir filosofė Ponia de Staël, lenkų dailininkė Olga Boznańska, pateko ir lietuvė – prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Europos kino ir teatro padangėje sužibėjusi aktorė ir režisierė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė, geriau žinoma sceniniu Unės Baye vardu.
Paryžiaus teatro naujienų žurnalo „La Rampe“ 1929 m. birželio numeris su Unės Baye portretu viršelyje, 1929 m.
Tekstas apie Unę Baye „Pasaulis buvo jos scena: nepakartojamas Unės Baye gyvenimas“, kuriam parinkta Williamo Shakespeare’o garsios sentencijos „Visas pasaulis yra teatras“ parafrazė, pasakoja apie lietuvės gyvenimo kelią, kuris nuo mažo Laukminiškių kaimo netoli Kupiškio vingiavo per Panevėžį, Sankt Peterburgą, Kauną, Čikagą, Holivudą, Niujorką, Londoną, Paryžių, Kuibyševą (dab. Samara) ir atgal į Kauną. Pasakojime daug dėmesio skiriama Unės Baye karjerai teatre ir jos ryšiams su garsiausiais to meto JAV ir Europos menininkais, politikais ir aukštosios visuomenės atstovais, kaip antai Konstantinas Balmontas, Johnas Gielgudas, Alessandro Brissoni, Doloresa Cassinelli, Sarkis Katchadourianas, Anita de Caro, Mila Cirul,Johnas Wyse’as, Jacques’as Devalis, Didieras Daix, Bernardas Grasset, grafienė Vera Tolstoj, Fiodoras Komisarjevskis ir kiti.
Pasakojimą apie pasaulio sceną trumpam užkariavusią lietuvę iliustruoja nuotraukos, spektaklių afišos ir programėlės iš Unės Babickaitės-Graičiūnienės fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visą tekstą apie Unę Baye anglų kalba galima rasti čia >>.
Tekstas yra šių metų vasario mėnesį baigto įgyvendinti tarptautinio „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalis. Projekto, kuriame dalyvavo ir Nacionalinė biblioteka, tikslas – parodyti, kaip migracija iš Europos ir į Europą bei pačiame žemyno viduje prisidėjo prie europietiškos kultūros ir visuomenės raidos.
1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą,
t.y. nepriklausomumą nuo valdovo,
bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo
vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos
iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas.
Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose
miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo
kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos
posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo
miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį
miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje
saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu
susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero
Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai –
1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas
Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje
mirusio Tomo Bildziukevičiaus (F101–70), o 1667 m. po
Stepono Karolio Bylinskio mirties
vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78). Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai
ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti
LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento.
1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo
centre pergamentus restauravo D.
Veselauskienė ir S. Sprindienė.
„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“, –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.
XVI a. vidurio ir antrosios pusės laikotarpį Lietuvos istorijoje galima vadinti klestėjimo, gana nuoseklių permainų ir reformų laikotarpiu. 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teismų ir administracijos reformos metu buvo sukurta nauja trijų tipų žemesniųjų teismų (žemės, pilies ir pakamario) sistema. Apeliacine instancija jiems tapo 1581 m. kovo 1 d. įkurtas LDK Vyriausiasis Tribunolas. Tokia sistema išliko iki valstybės panaikinimo XVIII a. pab. Prisiminkime, kad tuo metu LDK buvo luominė monarchija. Šie teismai buvo skirti bajorų luomui, o dvasininkams, magdeburginiams miestiečiams, žydams, totoriams veikė kiti teismai. Be to, Vyriausiasis Tribunolas buvo organizuotas ne profesiniu, bet visuomeniniu pagrindu. T. y., jo teisėjais tapdavo ne universitetinį išsilavinimą įgiję teisės profesionalai, o iš bajorų penkių mėnesių kadencijai renkami deputatai. Teismo ceremonialas taip pat iš esmės skyrėsi nuo dabartinio – paprastai jo darbą lydėjo iškilmės ir pramogos.
