Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė graži dovana – Jono Jakatanvisky knyga, kurioje pasakojama lietuvių imigrantų ir jų palikuonių atvykimo ir apsigyvenimo Brazilijoje istorija. Šis leidinys, išėjęs jau po autoriaus mirties, yra ketvirtoji jo knyga, trečioji ir paskutinė serijoje „Os Lituanos em São Paulo“. Jono Jakatanvisky dukra Janete Jakatanvisky sako: „Ši knyga – nesuskaičiuojamų valandų tyrimų, studijų ir vertimo darbas, kurį baigėme ir paviešinome.“Su Jakatanvisky šeima Lituanistikos skyriaus artimesnis ryšys užsimezgė maždaug prieš dešimtmetį. Jonas Jakatanvisky padovanojo savo knygų, siųsdavo savo redaguojamą biuletenį „O Sąjungietis“. Todėl nestebina, kad ketvirtajame naujosios knygos viršelyje cituojamos (portugalų kalba prabyla!) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Jolanta Matuzaitė ir Deimantė Žukauskienė.
Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“
Labai smagu, kai darbas dovanoja galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nekreipta į Marką Lipą, kuris ne tik papasakojo apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948-2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir papasakojo apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų bei suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką Marką Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją, ir parengęs pokalbių knygą, jog man belieka tik pritarti.
Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kad lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai
Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas ; sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė. Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 29
Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją… Kada atvyko seneliai atvyko? Kaip jiems čia sekėsi įsikurti? Ką dirbo?
Kaip dauguma lietuvių, kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927 metais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, nereikėdavo daug drabužių dėvėti dėl šilumos ir t.t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose. Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Mano močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų… Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir apsivedė. Po vestuvių, mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis dirbo toliau elektrinėje iki pat pensijos.
XIX a. pabaigoje išaugo emigruojančiųjų iš Lietuvos į Braziliją. Tautinio judėjimo lyderiai ragino apmalšinti „brazilijomaniją“. Pateikiame ištrauką iš „Varpo“:
Kudirka, V. Tevyniszki varpai. Q.D. ir K. Varpas, 1890, rugs.(nr. 9), p. 137
Aleksandras Guobys, Antanas Saulaitis „Lietuvių misijos Amazonėje“, Vilnius: 2002
Tai viena iš nedaugelio apybraižų apie solidų įnašą į lietuvių misijų istoriją. Knyga ypatinga tuo, kad abu autoriai ( kun. Antanas Saulaitis ir Aleksandras Guobys) pažinojo žmones, apie kuriuos rašė, savo akimis matė laukinę Amazonės gamtą, jos gyventojus, susidūrė su kultūros kontrastais, o A. Saulaitis Pietų Amerikoje misionieriavo septynerius metus.
Vienuolis salezietis išrado raštą kelioms indėnų gentims; kunigas pastatė didžiulę ligoninę ir keturis laivus-ambulatorijas; sesuo vienuolė įsteigė ligoninę raupsuotiem, šios visos istorijos – apie mūsų tėvynainius. Nesate girdėję? Visa tai vyko ir tebevyksta tolimoje Pietų Amerikoje, Amazonijoje, krašte, kuriame ilgus dešimtmečius darbuojasi lietuvių misionieriai,- iššūkio žmonės, kuriems tikėjimas Dievu ir artimu neatsiejamas nuo kasdienės pastangos nenuilstamu darbu keisti save, kitą ir pasaulį meilės kryptimi.
Lietuvių misijos Amazonėje / Aleksandras Guobys, Antanas Saulaitis. – Vilnius : UAB „Efrata”, 2002 ([Vilnius : Standartų sp.]). – 177.
