Žyma: Herkus Kunčius

Prancūzija Lietuvos rašytojų akimis: Herkus Kunčius, „Būtasis dažninis kartas“

 Vilnius: Tyto alba, 1998

Paryžiuje. Deimantės Žukauskienės nuotr.

Vakare vaikštau po Monparnasą, kažkada skleidusį legendines istorijas, kuriomis patikėjo visas pasaulis. Analfabetai, nepraustaburniai ir aferistai sugebėjo įtikinti buržujus, kad yra nepakartojami, genialūs, todėl verta už juos brangiai mokėti. Monparnaso aukso amžius jau baigėsi. Dabar jame gyvena kino žvaigždės, gaunančios milijoninius honorarus, kokie nors Rytų europiečiai, laiku supratę, kas yra nepakeliamas būties lengvumas. Regiu jų dabartinę būtį, kurią labai sunku būtų įvardyti nepakeliama, nors jie visais būdais ir stengiasi rašyti prancūziškai ir, kaip patys sako, įveikę vieną sakinį pasijunta lyg įkopę į Everestą. Aš jiems nepavydžiu. Einu susikišęs rankas į kišenes. Gera nieko neveikti.

Negaliu atsižavėti gražuolėmis, vairuojančiomis automobilius. Ilgai stoviu prie šviesoforo, nors čia ir ne Vokietija. Tikiuosi sulaukti dar gražesnės. Pasiseka. Ji vairuoja raudoną jaguarą. Pagyvenusi. Man žalia, jai raudona. Neinu. Žiūriu į ją. Užsidega geltona. Ji pastebi mane ir nuvažiuodama pamoja. Man tai lyg eliksyras.


Stoviniuoju Sen Mišelio bulvare ir negaliu apsispręsti, kur patraukti. Bankininkų šiaurinis Paryžius už Senos dar nykesnis, Monmartro disneilendas koktus. Galėčiau eiti į Šiaurės ar Rytų geležinkelio stotį, tačiau tai jau būtų desperatiškas veiksmas, patvirtinantis, kad visiškai neturiu vaizduotės. Nenoriu pasiduoti, todėl ramstau sieną ir galvoju: atgal? pirmyn? į dešinę? kairėn? Visos galimybės šį sekmadienį
vienodai atgrasios. Žinoma, galėčiau prisėsti kavinėje, tačiau kas nuo to pasikeis – diena juk nevirs naktimi. Prisimenu gražų romano pavadinimą – „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“. Iš tiesų tiksliai pasakyta. Galima būtų pridurti: ir už dienas, ir už naktis, ir už viską.


Išsitraukiu knygą iš kišenės ir imu skaityti: „Meile mano, labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Parodyčiau savo mylimiausias gatves, kurias išvaikščiojau prieš pusšimtį metų tuščiu pilvu; nuvesčiau į kavines, kuriose rašiau knygą, vėliau suteikusią man laisvę ir nepriklausomybę. Labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Aš tau noriu jį atverti tokį, koks jis kadaise buvo. Noriu parodyti miestą, kurio jau nebėra. To aš labiausiai šią minutę noriu. Noriu ir meldžiu – vyk su manimi“.

Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė

Autoriai apie „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nominuotas knygas

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje nominuotos šios knygos:

Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020.
Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020.
Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Sigitas Parulskis. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019.
Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Kaip knygas pristato jų autoriai? Kas jiems pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai? Galbūt knygose reflektuojamos šiandienos aktualijos? O gal jose atsispindi istorija? Peržvelgėme interviu su rašytojais ir jų pasisakymus viešojoje erdvėje.  

U. Radzevičiūtė („Grožio ir blogio biblioteka“)

Pirmą kartą Walteris [romano personažas] pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?

[Po klausimo apie paraleles tarp šiandienos ir Veimaro respublikos] Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.

[…]

„Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.

Iš: Audrius Ožalas, „Undinė Radzevičiūtė: „Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje“, 15min, 2020 vas. 14. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284

Toliau skaityti „Autoriai apie „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nominuotas knygas”