Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Pastebėjo Arida Riaubienė
XX a. pirmoje pusėje, taip pat ir vėlesniu laikotarpiu išeiviai iš Lietuvos laiškus į tėvynę giminėms ir artimiesiems rašydavo tam tikslui skirtame popieriuje, kurio pirmajame puslapyje dažniausiai buvo spausdinamas eilėraštis arba eiliuotas tekstas. Laiškams rašyti skirtas popierius buvo puošiamas vinjetėmis, taip pat nedidelėmis iliustracijomis. Pateikiame keletą laiškams rašyti popieriaus pavyzdžių, saugomų Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde.
Parengė Arida Riaubienė
XIX a. antroje pusėje prasidėjo masinė lietuvių emigracija į JAV. Rusijos imperijos valdžia, norėdama išsiaiškinti emigracijos priežastis, pavedė Taikos tarpininkams (cariniams valdininkams, prižiūrėjusiems valsčių valdymą ir veiklą) cenzūruoti laiškus. 1900 m. „Tėvynės sargo“ korespondentas kunigas J. Ulickas pranešė laikraščio skaitytojams apie „sąžiningą“ Darbėnų miestelio Taikos tarpininko veiklą. Pateikiame ištrauką:
Parengė Dalia Cidzikaitė
2015 metų vasarį 15min.lt žurnalistės kalbinama Norvegijoje gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė neskubėjo atsakyti, kaip greitai pasaulį išvys ir ar iš viso išvys ketvirtoji jos knyga. Tačiau atsakymo laukti ilgai neteko – po metų, 2016-siais, leidykla „Tyto alba“ išleido naujausią autorės romaną Jos vardas Magija.
Filologė, vertėja ir architektė, o nuo 2013-ųjų ir rašytoja, Mataitytė ryžtingai papildė emigracijoje rašančių lietuvių moterų būrį. Pasak žurnalisto Marijaus Gailiaus, per paskutinįjį dešimtmetį pasirodžiusių tokių išeivių kaip Gabijos Grušaitės, Aleksandros Fominos, Vaivos Rykštaitės, Unės Kaunaitės ir Rūtos Mataitytės kūriniai leidžia emigracinį moterišką romaną drąsiai skelbti šiuolaikinės lietuvių literatūros požanriu. Toliau skaityti „Susipažinkime: Norvegijoje kurianti Rūta Mataitytė”
Parengė Dalia Cidzikaitė
Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.
Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.
Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”
Parengė Dalia Cidzikaitė
Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.
Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.
Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)”