Dokumentas, įrodantis Mato Šalčiaus ir Antano Poškos narystę Pamparapam brolijoje. Iš Mato Šalčiaus archyvo (F-189), LNB Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Matas Šalčius, garsusis žurnalistas, lietuvis keliautojas, o kai kam – tikras pramuštgalvis ir nuotykių ieškotojas, nestokojo humoro jausmo. Reikia įrodymo? Štai Šalčiaus fonde (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje) rastas graikų kalba parašytas dokumentas. Kadangi graikų kalba neskaitau ir nekalbu, pagalbos kreipiausi į jau ne vienerius metus Graikijoje gyvenančią ir puikiai graikų kalbą mokančią draugę. Toliau skaityti „Pamparapam brolija, arba visiškai nemasoniškas dokumentas”
Birželio 1 d. Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro neseniai sukurtas dokumentinis filmas „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ apie Lietuvą ir Japoniją siejančias asmenybes. Viena iš jų – Matas Šalčius: mokytojas, rašytojas, žurnalistas, kelioninės žurnalistikos Lietuvoje pradininkas ir žymus tarpukario Lietuvos keliautojas. Filme buvo panaudoti dokumentai iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomo jo archyvinio palikimo.
Į pirmąją kelionę į JAV per Sibirą, Kiniją, Japoniją M. Šalčius išvyko 1915 metais. Tai nebuvo pažintinė kelionė: jis iškeliavo norėdamas išvengti tarnybos kariuomenėje. Savo kelionių apybraižoje „Mano kelionė į Ameriką“ M. Šalčius rašė, kad vykdamas į Ameriką jis pasirinko neįprastą keliautojams maršrutą:
Aš gi atlikau kelionę visai iš kitos pusės: ne į vakarus, o į rytus. Iš Lietuvos iškeliavau iš Šiaulių, pro Vilnių, Smolenską, Samarą, Čeliabinską, visą Sibirą, Vladivostoką, Japonų jūras ir Japoniją, Didįjį vandenyną, į San Francisko miestą Kalifornijoje, o iš ten į Čikagą ir į Bostoną.
F189-312 Mato Šalčiaus laiškas broliui Petrui į Maskvą 1915 m.
Vartant Mato Šalčiaus angliškai parašytus rankraščius, į akis krinta graži ir turtinga autoriaus anglų kalba. Tarp daugybės jo užrašų, laiškų ir kitos rankraštinės medžiagos surastas tekstas „Kaip aš pramokau anglų kalbos?“ (su viršuje užrašytu antruoju pavadinimu „Kokis geriausias būdas pramokti anglų kalbos?“) šmaikščiai pasakoja 1915–1919 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Šalčiaus istoriją.
Jis rašo, kad pirmiausia anglų kalbos tikėjęsis išmokti iš „senų amerikonų“, tad, vos atvykęs į svečią šalį, apsigyveno lietuvių šeimoje. Tačiau Šalčius netrukęs pastebėti, jog tų „senų amerikonų“ anglų kalbos žinios apsiriboja tik kasdieniais žodžiais, tokiais kaip „strytas“, „karas“, „gudbai“ ir kt. Tad praradęs viltį kalbos išmokti iš savų, Šalčius susirado vakarinę mokyklą. Bet ir čia jo laukė nusivylimas. „Aš buvau nelabai gražaus veido ir mokytojos visai neužinteresavau savimi – ji daugiau užsiėmusi buvo su juodaakiais, juodbruvais italijonais, kaip manimi ir kalbos moksle vėžliojau, kaip sakoma, vėžlio žingsniu <…>“, – rašo lietuvis.
Mato Šalčiaus rankraščio „Kaip aš pramokau anglų kalbos“ pirmasis puslapis. Iš Mato Šalčiaus kolekcijos (F 189), saugomos LNB Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde.
Dėl tokios savo nesėkmės pasiskundęs bičiuliams, Šalčius išgirdęs iš jų pasiūlymą pamėginti nueiti į „hai-skulę“, t. y. vidurinę mokyklą. Tačiau ten jo nepriėmė, mat reikėjo parodyti pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą. Tad Šalčiui neliko nieko kito, kaip griebtis seno ir išmėginto būdo – naujos kalbos mokytis skaitant knygas, šalia pasidėjus žodyną ir gramatikos vadovėlį.
Buvo pavasaris. Taip keletą dienų prie atviro lango su knygomis prasėdėjęs, vieną dieną Šalčius nugirdo kažką apačioje šnekučiuojant. Toliau tegul pasakoja pats autorius. „Žvilgtelėjau atsargiai pro langą: žiūriu susinešusios supamąsias kėdes sėdi dvi kaimynės airės, viena sena, antra jauna. Ir senoji, kad pasakoja jaunajai, tai pasakoja, tik žodžiai birte byra – kaip užaugo Airijoje pas tėvus, kaip susimylėjo su savo vyru, kaip jis išvažiavo į Kanadą, kaip ji pasekė paskui jo, kaip jie susitiko. Aš klausiaus, tūnodamas už lango, taip įdėmiai, kad nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų.
Ant rytojaus apie tą pačią valandą vėl išgirdau kaimynes besišnekučiuojant ir išvydau vėl besėdinčias supamosiose kėdėse. Aš vėl išklausiau ausylai visą pasakojimą apie tolimuosius senosios gyvenimo nuotykius ir vėl nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų. Toliau skaityti „Kaip Matas Šalčius mokėsi anglų kalbos”
