Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.
Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.
Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.
A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.
Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”