Zigmas Toliušis – Lituani(sti)ka

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.

Aleksandras Tiškevičius XX a. 4 deš. pabaigoje. Kretingos muziejus

Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.

Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.

A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.

Toliau skaityti

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis aprašo apsilankymą Tytuvėnuose. Netoli nuo miestelio esantis Tytuvėnų dvaras – vienas iš prarastų, beveik sunykusių Žemaitijos dvarų. Iki mūsų dienų išlikęs tik parkas, buvusių medinių rūmų pamatai, stalių dirbtuvės, svirno, rūsių, ūkinių pastatų liekanos.

Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji Tytuvėnų dvaro savininkai. Šis dvaras Romeriams atiteko Izidoriui Romeriui vedus Celiną Pšeciševskytę, kuri Tytuvėnus gavo kaip kraitį. Vėliau dvarą administravo jų vyriausias sūnus Eugenijus Romeris, o po vedybų su Sofija 1911 m. jame apsigyveno.

Tytuvėnų dvaras, XX a. 4 deš. Juzefo Perkovskio nuotr. Žemaičių muziejus „Alka“

„Grįžus iš Sibiro man vėl pasitaikė proga pabuvoti Tytuvėnuose. Tenai apsigyveno taip pat grįžęs iš Sibiro, tik vėliau už mane, mano broliavaikis ir aš du kartus viešėjau jo šeimoje, praleisdamas toje žavingoje vietovėje vasaros metu po 2–3 savaites 1961 ir 1962 metais.

[…]

Iš kolūkio sandėlininko Jankauskio išgirdau įdomių smulkmenų apie Tytuvėnų dvarininkų Roemerių gyvenimą. Tasai Jankauskis dar pačioje XIX amžiaus pabaigoj pradėjęs tarnauti Roemerių Pagryžuvio dvare.[1] Jankausko tėvas, nors pagal dokumentus bajoras, tarnavęs Roemerių dvare už kumetį. Galbūt dėl savo bajorystės jaunasis Jankauskis ir patekęs į dvaro rūmus už liokajuką. Antra vertus, Jankauskis dėl bajorystės liko nelankęs pradžios mokyklos, nes jam, kaipo bajoriškos kilmės berniukui, už pradžios mokyklos lankymą būtų reikėję mokėti 3 rublius per metus, gi valstiečių vaikams už mokyklos lankymą nereikėjo nieko mokėti. Anais laikais trys rubliai buvo, matomai, nemaži pinigai, nes Jankausko tėvas nepanorėjo daryti tokių išlaidų savo sūnaus mokslinimui.

Anot Jankausko senasis Roemeris[2] turėjęs 12 dvarų; jo miškus prižiūrėję 9 eiguliai. Iš kompetentingų asmenų aš sužinojau, kad paskelbus po I pas[aulinio] karo įstatymą apie privatinių miškų suvalstybinimą iš Roemerių buvo nusavinta virš 3000 dešimtinių miško. Senajam Roemeriui dar prieš I pas[aulinį] karą mirus, jo dvarai buvo padalinti tarp dviejų jo sūnų, vienas iš kurių (Stanislovui) tekęs Pagryžuvio dvaras, o antram (Eugienijui) Tytuvėnų dvaras. Pagryžuvio Stanislovas Roemeris po I pas[aulinio] karo atsidūrė Lenkijoj ir įstojo į lenkų kariuomenę. Dėl tos priežasties, kadangi Lenkija tuo metu kariavo su Lietuva, to Roemerio žemė buvo nusavinta ir Pagryžuvio dvaro centre įsikūrė vienuolynas[3] (dabar ten džiovininkų sanatorija[4]).

Romeriai buvo kilę iš rytų Lietuvos (iš Antašavos). Vienas iš Roemerių protėvių buvo atsikėlęs į Tytuvėnus į žentus ant dvarininkaitės Pšeciševskaitės , kuriai priklausė ir Pagryžuvio dvarai.

Jankausko pasakojimu senasis Izidorius Roemeris laikęs dvare 30 staininių arklių. Arkliams prižiūrėti buvo du furmonai (vežikai) ir trys jų padėjėjai, bet to, vienas bereiteris. Bereiterio pareigos buvusios apjodinėti ir prižiūrėti jojamuosius arklius. Jojamieji arkliai nebuvę kinkomi į karietas. Iškilmingomis išvykomis į karietą buvo kinkomi penki arkliai. Palociuje (Pagryžuvy) tarnavo trys liokajai, jų tarpe vienas neužauga (60 metų liliputas), dvi kambarinės ir virėjas su padėjėju. Ponai gyvenę dvare tik vasarą, o žiemai išvykdavę į Vilnių arba į Varšuvą. Mirus senajam Roemeriui jo našlė sumažino rūmų personalą.

[…]

Kitas Tytuvėnų gyventojas, tarnavęs 6 metus dvare už daržininką, papasakojo man apie Izidorių Roemerį dar šių smulkmenų. Pagrindinis Roemerių dvaras buvo Pagryžuvys. Tytuvėnų dvaras skaitėsi folvarku. Tytuvėnų dvare buvo įrengtos oranžerijos, kuriose be kitko buvo auginami abrikosai. Tytuvėnuose buvo iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo veisiami karpiai. Senasis Roemeris mėgdavęs kort[u]oti ir išgerti. Jis kasmet vykdavęs per Jonines į tuometinį apskrities miestą Raseinius, kur praleisdavęs ilgesnį laiką, kartais net visą sav[a]itę. Į Raseinius per Jonines suvažiuodavę daugybė dvarininkų, kur jie visaip linksminosi ir kort[u]odavo. Roemerių dvare buvo daug įvairių karietų, atvirų ir dengtų. Į karietas buvo kinkomi 4 ar 5 arkliai. Karietos buvo papuoštos Roemerių herbais. Per I pas[aulinį] karą Roemeriai apleido savo dvarą. Buvo kalbama, kad dvaro mūrininkas, pagal kilmę vokietis, parodęs vokiečių okupantams vietą Pagryžuvio palociuje, kur sienoje jis savo ponų prašomas buvo įmūrijęs metalinę dėžę su šeimos brangenybėmis. Visas tas brangenybes vokiečiai išėmė iš mūro sienos ir pagrobė.

Kai Lietuvoje įsisteigė tarybinė santvarka, Tytuvėnų dvaro rūmuose trumpą laiką veikė muziejus. Romeriai užleido muziejui dalį savo buto su senais baldais, paveikslais ir skulptūromis. Roemerienė buvo paskirta muziejaus vedėja. Būdama, kaip žinoma, dailininke, Romerienė nutapė didelį Stalino portretą ir juo papuošė naujai suorganizuotą muziejų. Tuo Roemerienė tikėjosi įgyti vietinės valdžios palankumą. Tačiau nei muziejaus suorganizavimas, nei Stalino portreto nutapymas bei iškabinimas neišgelbėjo Roemerienės ir jos vyro nuo ištrėmimo Sibiran. Ištrėmus Roemerius buvo likviduotas ir muziejus. Jo eksponatai buvo išgrobstyti.

[…]

Toliau skaityti

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Šį kartą kviečiame susipažinti su Platelių „Švazeliu“.

Advokatas Zigmas Toliušis artimai bičiuliavosi su kraštotyrininku, ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu Feliksu Bugailiškiu (1883–1965). Neretai jiedu kartu keliaudavo po Žemaitijos dvarus. Kaip rašo Z. Toliušis, „šių kelionių tikslas buvo aplankyti įdomias etnografiniu ir kultūriniu atvejais vietas bei žmones ir rinkti eksponatų „Aušros“ muziejui. Bugailiškis tokiose kelionėse visuomet būdavo apsišarvavęs užrašų knygele ir geru fotoaparatu. Nors Bugailiškis pažino Žemaičių kraštą, kaip nuosavą butą, tačiau jis visur ir visuomet atrasdavo ką nors naujo, žymėtino ar fiksuotino“[1]. Viena iš šių ekspedicijų buvo į Platelius.

Iki XVIII a. pab. Platelių dvaras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybė. Privačios valdos statusą įgijo kai miestelis kartu su dvaru atiteko prancūzų grafų Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Goufier) giminei – vienai įtakingiausių Prancūzijoje. Platelius Šuazeliai gavo iš Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Po Prancūzijos revoliucijos Rusijos imperija priglobė iš savo tėvynės bėgusius prancūzų aristokratus. Vienas iš jų buvo Prancūzijos diplomatas ir ministras Ogiustas de Šuazel-Gufjė (1752–1817)[2], kuris vėliau tapo Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi. 1797 m. caras Pavelas I jam padovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Vėliau Platelių dvaras atiteko Ogiusto de Šuazel-Gufjė palikuonims, kurie Platelius valdė daugiau nei 140 metų. Dvaro sodybą kūrė ir puoselėjo keturios Šuazelių kartos.

Tarpukariu Platelių dvaras buvo vienas didžiausių Lietuvoje, rūmuose buvo sukaupta gausi meno vertybių kolekcija. Deja, kaip ir daugelis dvarų, neišvengė liūdno likimo – prasidėjus sovietinei okupacijai Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Šuazelių giminės linija nutrūko.

Z. Toliušio pasakojimas – vienas iš nedaugelio autentiškų liudijimų apie Platelių dvarą ir paskutinį jo savininką – garsios Šuazel-Gufjė giminės palikuonį.

Liudvikas de Šuazel-Gufjė (Louis de Choiseul-Gouffier, 1880–1949) , Platelių dvaro savininkas apie 1920–1925 m. Žemaičių muziejus „Alka“

„Platelių miestelis Žemaičiuose pagarsėjo Lietuvoje trimis dalykais: 1) savo ežerais ir žavinga gamta, 2) tuo, kad tenai vienu tarpu buvo ištremtas ir kurį laiką gyveno prof. A. Voldemaras ir 3) dvarininku Šuazeliu.

Čia aš noriu aprašyti mano susitikimus ir pažintį su Platelių Šuazeliu.

Šuazelis buvo prancūzų grafas ir pilna jo pavardė skambėjo taip: Comte Choiseul-de-Gouffier. Lenkai dvarininkai juokaudami ir pašiepdami Šuazelio nepaprastą šykštumą pravardžiuodavo jį – „Šuazel-de-Gówno zje“, žemaičiai, sulietuvinę sunkiai virškinamą jiems prancūzišką pavardę, vadino jį Švazeliu, o aukštaičiai Savoželiu.

[…]

Toliau skaityti

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Pirmąją teksto dalį rasite čia >>

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų. 2023 m. visuomenei pristatyta atsiminimų pirmoji dalis, šiuo metu rengiamas antrasis tomas, kuriame atsiskleidžia beišnykstantis tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulis. Šį kartą – pasakojimas apie Vladimirą Zubovą, ryškų istorinį pėdsaką Lietuvoje palikusios grafų giminės atstovą, buvusį Ginkūnų dvaro savininką.

„Pas savo gimnazijos ir universiteto draugą Jurgį Bylą (1890–1946), gyvenusį Kaune, aš kartą susitikau ir susipažinau su senuoju Vladimiru Zubovu[1] . Tai buvo apie 1924–1925 metus. Byla buvo tuomet kariuomenės teismo prokuroru. Zubovas, neaukšto ūgio senis, darė labai malonų įspūdį. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, buvo pažangaus nusistatymo žmogus, ir gyvai interesavosi Lietuvos gyvenimu «bei jos» reikalais. Jį visi vadino senuoju Zubovu, kad atskirti nuo jo sūnaus irgi Vladimiro, kuris nieku ypatingu nepasižymėjo. Zubovai, tiek tėvas, tiek sūnus, gyveno savo žemės reformos apkarpytuose dvaruose, Šiaulių apskrity, ir buvo žinomi, kaipo pavyzdingi ūkininkai.

Vladimiras Zubovas (1862–1933) su sūnumi Vladimiru (1887–1959. Šiaulių „Aušros“ muziejus

[…]

Ilgus metus mokytojavusi Zubovo Ginkūnų dvare, kurį Zubovas atidavė savo dukteriai[2] ir žentui Fledžinskiams[3], Liuda Tomkytė[4] papasakojo girdėjusi šį epizodą iš Zubovo gyvenimo. Dar praėjusiojo amžiaus gale Zubovas vežęs kartą į Šiaulius socialistinės uždraustos literatūros transportą. Kokiu tai būdu žandarai sužinoję, kad traukiniu, kuriuo važiavęs Zubovas, vežama nelegalinė literatūra, todėl jie tikrinę ir kratę visus traukinio keleivius ir jų bagažą. Kai žandarai įėję į pirmos klasės kupe, kuriame važiavęs Zubovas ir kur lentynoje gulėjęs jo čemodanas su literatūra, Zubovas visai nesusijaudinęs ir nenustojęs šalto kraujo. Žandarų klausiamas Zubovas parodęs kas esąs ir išvardinęs visus savo titulus. Žandarai nusilenkę Zubovui ir pasišalinę, nepareikalavę atidaryti čemodano. Jiems, suprantama, ir į galvą negalėjo ateiti mintis, kad stambus dvarininkas grafas Zubovas galėjo gabenti revoliucinę literatūrą. Zubovas būdamas gyvenime dideliu demokratu ir nemėgęs tituluotis, vėliau juokavęs, kad jo grafiškas titulas išgelbėjęs jį nuo kratų ir didelių nemalonumų.

Toliau skaityti

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį.

Leidinį parengė Lituanistikos skyriaus tyrėjai Irmina Abramovienė ir dr. Tomasz Blaszczak. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Apibendrintai galima pasakyti, jog šie Z. Toliušio tekstai fiksuoja nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Ši atsiminimų dalis, vėliau paties Z. Toliušio priskirta antrąjam atsiminimų tomui, pradėta rašyti apie 1946 m. – tarp antrojo ir trečiojo įkalinimo, slapstantis nuo vėl gręsiančio suėmimo[1].

Dvarų aprašymai papildyti atsiminimais iš Z. Toliušio apsilankymų juose, rašytais iš netolimos laiko perspektyvos – dvaruose lankytasi 20 a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Dalis šių apsilankymų turėjo pramoginį-pažintinį pobūdį, kartu su kauniečiais: dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, ir istoriku Konstantinu Jablonskiu, ar Šiaulių apygardos teismo pirmininku Peliksu Bugailiškiu. Nemaža kelionių į dvarus dalis buvo susijusi ir su Z. Toliušio profesine veikla, su atstovavimu Tiškevičiams bei Plateriams, ar Biliūnų ir kitų dvarų bylomis.

Leidybos darbus planuojama užbaigti dar šiais metais, o kol kas kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis vaizdingai aprašo apsilankymą Raudonės pilyje.

„Aš vis kalbinau A. Žmuidzinavičių nutapyti man Raudonės pilį, kuri nuo jaunystės dienų žavėjo mane. Vieną vasaros dieną – tai buvo berods 1937 metais – mudu nuvykome automobiliu į Raudonę. Žmuidzinavičius paėmė su savim viską, kas buvo reikalinga, kad vietoj nutapyti Raudonės pilį. Atvykę vieton Raudonėn, mudu pirmiausiai turėjome parinkti vietą, iš kurios pilis gražiausiai atrodė.

[…]

Toliau skaityti

1882 m. balandžio 7 d. gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas

Parengė Irmina Abramovienė

1882 m. balandžio 7 d. Anykščių valsčiuje, Ažuožerių kaime gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas – rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, darbavęsis ne tik literatūros, bet ir farmacijos, muziejininkystės bei pedagogikos srityse, taip pat aktyvus visuomenininkas.

Baigęs gimnaziją ir atsisakęs vykdyti tėvų valią – rinktis kunigystę, jis neteko finansinės paramos studijoms, todėl turėjo pradėti savarankišką gyvenimą. Maskvoje įsidarbino mokiniu vaistinėje, po darbo lankė vakarinius kursus universitete, kur įgijo provizoriaus kvalifikaciją. Dirbdamas Maskvoje, susidomėjo literatūra, daug skaitė, pats ėmė rašyti. Dalyvavo lietuvių studentų veikloje. Nemažai keliavo, dirbo įvairiose vaistinėse Maskvoje, Železnovodske, Kaliazine, Tbilisyje, Vladikaukaze. Ankstyvieji rašytojo kūriniai įkvėpti Kaukazo gamtos grožio ir to krašto legendų.

N. Kopansas. Antanas Žukauskas-Vienuolis su šeima. 1925

Nors ilgą laiką gyveno ir dirbo toli nuo gimtinės, tačiau ryšys su Lietuva nenutrūko. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į nepriklausomą Lietuvą, kurį laiką gyveno Anykščiuose, kur įsteigė vaistinę, vėliau bėgdamas nuo bolševikų persikėlė į Kauną. 1922 m. grįžo į gimtuosius Anykščius, kur su pertraukomis gyveno visą likusį gyvenimą. Užsiėmė ne tik literatūriniu darbu, bet ir visuomenine veikla. Įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų (vėliau buvo paskirtas jo direktoriumi), dalyvavo kuriant Lietuvos Šaulių Sąjungą, rūpinosi J. Biliūno memorialinės sodybos pritaikymu muziejinei veiklai. A. Vienuolio rūpesčiu įamžinta J. Biliūno palaidojimo vieta ant Lidiškių kalvos. Trumpą laiką dirbo Anykščių gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Mokytojavimą Vienuolis laikė savo pašaukimu, tačiau Rašytojų Sąjungos paragintas nuo šios veiklos atsitraukė ir atsidėjo rašymui.

Vienas iš A. Vienuolio-Žukausko amžininkų, žymus tarpukario Lietuvos advokatas ir visuomenės veikėjas Zigmas Toliušis buvo artimas rašytojo bičiulis (beje, vėliau tapęs jo testamento vykdytoju). Išliko Z. Toliušio 1957 metais parašyta A. Vienuolio-Žukausko biografija, deja (kaip ir nemaža dalis kitų rankraščių) ji nebuvo publikuota. Savo atsiminimuose Z. Toliušis rašo, jog kas nori pažinti ir suprasti Vienuolį, turi būtinai aplankyti Anykščius. Čia jis augo ir brendo, sėmė temas ir medžiagą savo veikalams.

Toliau skaityti