Balandis ir man kadaise buvo the cruellest month, nes tada pražysdavo kūnais ir nemigo naktimis žiauriai trenkiančios alyvos. / 2000, balandžio 5 d. /
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai, 1976-2000. Vilnius, 2003, p. 587
Mėnuo: 2013 balandžio
Priimti praeitį tokią, kokia ji yra
Vasario mėnesį šurmuliavusioje 14-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta JAV žurnalistės Ellen Cassedy knyga „Mes esame čia: atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“. Pasibaigus mugei, autorė savo knygą anglų kalbą „We are here: memories of the Lithuanian Holocaust“ padovanojo ir mūsų bibliotekos Lituanikos skyriui. Tai neįtikėtina vienos moters, panorusios ne tik sugrįžti prie savo protėvių ištakų, bet ir perprasti visos tautos tragediją, istorija. Noras kalbėti gimtąja jidiš kalba, kurią pamiršo mirus motinai, atvedė Ellen Cassedy į Lietuvą, kadaise vadintą Šiaurės Jeruzale.
Autorės protėviai kilę iš Rokiškio. Jos kelionė išsiplėtė į didesnį tyrimą, kaip Lietuvos žmonės, žydai ir ne žydai, reaguoja į praeitį. Pasitelkdama daugybę archyvinės medžiagos, padedama vietos žmonių, kalbėdamasi su gimtojo miesto gyventojais, atrasdama daugybę painių dalykų mūsų šalyje, kuri išgyveno ir nacių, ir sovietų okupacijas, E. Cassedy išsiaiškina, jog svarbiausia yra ne istorijos faktai, o tai, ką mes su jais nusprendžiame veikti… Ellen Cassedy tyrinėja holokaustą Lietuvoje bemaž dešimt metų. Knyga „Mes esame čia“ pateikia neįprastą požiūrį į holokaustą – čia neieškoma kaltų, o žydai ir lietuviai raginami susitaikyti ir priimti praeitį tokią, kokia ji yra. Autorė bendravo su daugybe drąsių lietuvių, kurie darė viską, kad ištrauktų iš šešėlio žydų palikimą, kalbino tuos, kurie sudaro vidurinių mokyklų mokymosi programas ir tuos, kurie padeda vaikams kalbėtis apie žydų praeitį su seneliais ir proseneliais.
Jonas Rimka
Lietuvių enciklopedija – lietuvių kultūros paminklas
Balandžio 10 d. (trečiadienį) 17 val. Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyks renginys „Lietuvių enciklopedija – lietuvių kultūros paminklas“, skirtas Lietuvių enciklopedijos 60-čiui paminėti. Šis renginys – dalis Lietuvos politinės minties paveldo paskaitų ciklo.
Renginyje dalyvaus: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė ir TSPMI docentas Kęstutis Girnius. Bus demonstruojama dokumentinė medžiaga apie Lietuvių enciklopedijos redaktorius ir bendradarbius, Kęstutis Girnius pasidalins atsiminimais apie filosofą Juozą Girnių – ilgametį Lietuvių enciklopedijos redaktorių.
Šis renginys viešas, tad kviečiame visus! 
TSPMI / Vokiečių g. 10, Vilnius / 402 aud. (Konferencijų salė)
>
Garsais įamžinta senelio gyvenimo istorija
2010 m. pavasarį Lietuvos rusų dramos teatre prasidėjęs festivalis NOA savo savaitės renginių ciklą pradėjo dviejų veiksmų opera „Julius“. Tai JAV gyvenančio lietuvių kilmės kompozitoriaus Čarlzo Halkos (Charles Halka) kūrinys, paremtas tikrais įvykiais, susiklosčiusiais po Antrojo pasaulinio karo. Operos veikėjų prototipu tapo Juliaus Jušinsko, šios operos kompozitoriaus senelio, šeima. Kviečiame plačiau susipažinti su operos autoriumi Karilės Vaitkutės interviu: I dalis, II dalis.
Švediškasis Igno Šeiniaus palikimas
1889 metų balandžio 3 dieną Šeiniūnuose, Širvintų valsčiuje gimė Ignas Jurkūnas, mums geriau žinomas Igno Šeiniaus vardu. Jis buvo ne tik lietuvių, bet ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas. Literatūrinę karjerą Ignas Šeinius pradėjo 1910 m. „Vilties“ dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Žinomiausias I. Šeiniaus kūrinys yra romanas „Kuprelis“ (1913 m.) – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Šis rašytojas vienas pirmųjų lietuvių prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.
1915 m. Ignas Šeinius pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, tad per metus laiko gerai išmoko švedų kalbą. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1917 m. išleido pirmąją knygą švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą Šeiniui palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff, kartu susilaukė sūnaus Irvio.
1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, rašytojas grįžo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę ir ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Deja, lietuviškai Ignas Šeinius daugiau neberašė, sekantys jo kūriniai buvo išleisti švedų kalba: „Raudonasis tvanas“ („Den röda floden“, 1940 m.), parašytas iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos (tai meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje), iškiliausias romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.). Šitokia dviejų kultūrų sampyna XX amžiaus pirmoje pusėje buvo fenomenas. „Kiek mūsų Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas?“ – klausia lietuvių ir švedų kultūros ryšių tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė.
Tėvo pėdomis sekė ir sūnus Irvis – švediškai kalba jo kūriniai lietuviška tematika – autobiografinis romanas „Šiaurės Lotynija“ bei eileraščiai „Lietuviška išmintis“.
Kviečiame pažinti šį dvikultūrinį literatūros fenomeną Lituanikos skaitykloje.
Tarptautinė vaikiškos knygos diena
Šiandien pasaulyje minima tarptautinė vaikiškos knygos diena. Vaikystė asocijuojasi su linksmybėm, spalvom, ir nerūpestingumu, tad ir vaikiškos knygos dažniausiai žavi savo ryškumu. O ką tokios knygos veikė garsios diplomatų šeimos lentynose?
Abu Lozoraičių sūnūs gimė Berlyne, o netrukus Stasiui Lozoraičiui gavus patikėtinio darbą Lietuvos atstovybėje prie Šventojo sosto, su šeima išsikėlė į Romą. Lietuvoje vaikai praleido tik šešerius ar septynerius metus, tad vaikiškų knygelių kolekcija buvo kaupiama kartu su diplomatinėmis – jau Romoje. Jų vaikiškai mielos pravardės Bamo ir Pupa įamžintos knygų dedikacijose.
Įdomią rinkinio dalį sudaro Stasio Lozoraičio anūkės, Kazio Lozoraičio dukros Dainos knygelių kolekcija. Daina gimė mišrioje šeimoje, todėl vaikiškų knygelių turėjo tiek italų, tiek lietuvių kalbomis. Močiutė Vincenta Lozoraitienė daug laiko praleisdavo skaitydama su anūke lietuviškai, mokė ją iš sovietinių elementorių, kuriuos cenzūruodavo pati (pvz. Sakinyje „Ūžia traktorius kolūky“, ji nubraukė „kol-“ ir paliko tik „ūky“). O kaip gi gyvenant Italijoje neskaityti Pinokio originalo kalba!
Įvairių kalbų ir laikotarpių vaikiškos knygos – Lozoraičių kolekcijoje:
- Le avventure di Pinocchio : storia di un burattino / C. Collodi ; illustrazioni di Attilio Mussino. Firenze, 1931.
- Storielle di animali / Nonno Ebe. – Milano, 1939.
- Jerican & Brindisi / Pascale Claude-Lafontaine. – Paris, 1969.
- Il re dei pesci / Ludwig Bechstein ; illustrazioni di Romana Giromella-Rota. – Roma, 1966.
- Le cartocomiche : [60 personaggi in cerca di un paio di forbici] / di Aurelio Pellicanò ; disegni di Cesare Priori. Verona, 1973.
- Le avventure di Pinocchio / di C. Collodi ; disegni a colori di Attilio Mussino. Firenze, 1934.