Šiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus. Penktojo dešimtmečio pabaigoje atvykęs į JAV nenutraukė aktyvios veiklos lietuvių išeivijoje: tapo Lietuvių Romos katalikų susivienijimo gen. direktoriumi, buvo akredituotas JAV lietuvių dienraščio ,,Draugas’’ korespondentas Jungtinėse Tautose. Nuo 1951 m. taip pat dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ Niujorke ir Vašingtone lietuviškų laidų tekstų kūrėju, vadovu ir komentatoriumi, vedė laidą ,,Antano Aukštaičio pastabos’’. Daugiau apie Vytauto Antano Dambravos veiklą – Viktorijos Navickaitės interviu.
V. A. Dambrava – vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų, iki Nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbęs JAV diplomatinėje tarnyboje, atstovavęs JAV Argentinoje, Hondūre, Salvadore, Filipinuose, Venesueloje, Malaizijoje, tačiau visada buvęs ir tebesantis Lietuvos patriotas, paskyręs visą savo gyvenimą tėvynei. Lietuvai atgavus laisvę, tapo jos ambasadoriumi, nuo 1992 metų skiriamas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Venesueloje, nuo 1993 metų – specialių misijų ambasadoriumi Lotynų Amerikoje ir Karibų regione, nuo 1995 metų jis – Lietuvos Respublikos ambasadorius Kolumbijoje, nuo 1996 metų – Argentinoje ir Brazilijoje, nuo 1997 metų – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Urugvajuje, vėliau – Ispanijoje, Maroke, Andoroje.
Sunku keliomis eilutėmis aprėpti visą ilgametę ir įvairiapusišką V. A. Dambravos veiklą. Ambasadorius pasižymėjo ne tik kaip puikus diplomatas, visuomenės veikėjas, bet ir kaip gerai plunksną valdantis žmogus. 1969-1971m. išėjo jo straipsnių serijos Bolivijoje ir Meksikoje apie baltų tremties literatūrą, Venesueloje – apie Molotovo-Ribentropo pakto užkulisius, apie nusikalstamos psichiatrijos naudojimą SSRS Sąjungoje. Nuo 1982 m. reguliariai skelbė straipsnius Venesuelos spaudoje apie Baltijos šalių likimą ir padėtį. 1995 metais išėjo knyga „Kelyje į laisvę“, kurioje sudėti V. Dambravos straipsniai, filosofiniai pamąstymai, pokalbiai. 2000 m. pasirodė nauja istorinio turinio publicistinė knyga „Vakar, šiandien, visuomet“. Tais pačiais metais knygynuose pasirodė dar vieną knygą „Širdis – Lietuva“. Joje skelbiami diplomato biografija bei jį pažinojusių žmonių prisiminimai apie V. A. Dambravos veiklą Lietuvos labui.
Verta pamatyti režisieriaus T. Ribaičio filmą apie šią iškilią asmenybę „Ambasadorius. Vytautas Antanas Dambrava“
Lituanikos skaitykloje galte rasti Vytauto Antano Dambravos knygų. Kviečiame!
Irmina Abramovienė