Petras Babickas gimė 1903 m. Laukminiškiuose, Panevėžio valsčiuje. Šeimoje dar augo du broliai: Kazimieras ir Vytautas bei vyriausioji sesuo Uršulė (vėliau tapusi žymia aktore Une Bay). Tėvas anksti mirė. Petrą užaugino motina ir sesuo, su kuria siejo ypatingas ryšys. Sesuo rūpinosi jo išsilavinimu, visą gyvenimą visokeriopai rėmė ir skatino. Petras Babickas – maištinga, nerami asmenybė. Jo klajokliškas gyvenimas prasidėjo dar 1915 metais, kai užėjus vokiečiams jis pasitraukė į tuometinį Peterburgą, ilgai blaškėsi po Šiaurės Kaukazą ir tik 1918 metais grįžo į Lietuvą. Toliau skaityti „Rašytojui Petrui Babickui atminti”
Mėnuo: 2014 rugpjūčio
Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje – Juodojo kaspino diena
Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje – Juodojo kaspino diena. Šią dieną prisimenami lemtingi 1939-ųjų metų įvykiai, kai Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, pagal kurį Baltijos šalys prarado savo nepriklausomybę. Tačiau ši diena reiškia ir susitelkimą, ryžtą bei kovą. 1989 m. šimtai tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų, sudarydami gyvą grandinę, susikibo rankomis, siekdami pademonstruoti savo vieningumą. Ši gyvoji grandinė – Baltijos kelias – nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino (apie 600 km.).
Kviečiame aktyviai dalyvauti šios dienos renginiuose („Ar pameni save „Baltijos kelyje“?“).
Minint Baltijos kelio 25-ąsias metines, Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojama kilnojamoji paroda „Baltijos kelias – kelias į Nepriklausomybę“, kuri buvo parengta Baltijos kelio 20-mečiui >>>. Maloniai kviečiame apsilankyti!
Nesenstanti ,,Amerika pirtyje”
1899 m. rugpjūčio 20 d. spektaklis „Amerika pirtyje“ viešai suvaidintas Palangoje, grafo Tiškevičiaus daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Spektaklį režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Povilas Višinskis kartu buvo ir pagrindinio vaidmens – Bekampio atlikėjas. Vaidino ir kiti tuo metu Palangoje viešėję lietuvių inteligentai: Augustinas Janulaitis, Vladas Mongirdas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Šlapelienė-Piaseckaitė.
Pjesė sulaukė didelio dėmesio ir turėjo reikšmės ne tik lietuviškojo teatro kūrimosi istorijoje, tačiau ir tautos identiteto formavimuisi. Komedijoje įžvelgta caro režimo kritika, to meto politinės situacijos pajuoka.
„Amerika pirtyje“ sukėlė lietuvių ir kitakalbių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine prasme. Spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija.
Šiandien pjesė yra aktuali ir statoma ne tik Kauno, Rokiškio dramos teatruose, tačiau ir išeivijoje. Apie tai galima paskaityti išeivijos laikraštyje „Draugas“ >>>
Šarūnas Bartas – naujojo lietuvių kino vėliavnešys
Šarūnas Bartas gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose. Š. Bartas – žinomas lietuvių kino filmų režisierius (šiuo metu kuriantis Prancūzijoje). 1986–1991 m. studijavo kinematografiją Maskvoje. Istorinio lūžio metu Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“ ir netrukus debiutavo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, kuris sulaukė itin daug dėmesio. 1991 m. po studijų Maskvoje, režsierius tapo ryškia kino figūra Europoje. Barto kinas išskiria specifine kalba ir filosofiškumu. Įdomu, jog pats kūrėjas vaidina savo režisuotuose filmuose „Koridorius“ ir „Eurazijos aborigenas“. Kinematografija:
Tofolarija, 1986 m.
Praėjusios dienos atminimui, 1989 m. („Wisselzak Trophy“ Tarptautinio Amsterdamo dokumentinio kino festivalio prizas )
Trys dienos (Three Days) 1991 m. (1992 m. FIPRESCI Berlyno kino festivalio prizas)
Koridorius, 1994 m. (1995 m. FIPRESCI apdovanojimas, 1995 m. C.I. C.A. E. apdovanojimas Torino Tarptautiniame Jauno Kino Festivalyje)
Mūsų nedaug (Few of Us), 1996 m. (2000 m. Venecijos filmų festivalio apdovanojimas)
Namai (A Casa), 1997 m.
Laisvė, 2000 m.
Europos vizijos (Visions of Europe) 2004 m.
Septyni nematomi žmonės (Seven Invisible Men), 2005 m.
Eurazijos aborigenas, 2010 m. („Sidabrinės gervės“ apdovanojimas nominacijoje „Geriausias režisierius“ ir „Geriausias vaidybinis filmas“)
2001 m. Šarūnas Bartas apdovanotas Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Šia proga siūloma paskaityti įdomų interviu su režisieriumi apie kūrybą ir gyvenimą.
Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas
Idėja surengti Pasaulio lietuvių kongresą kilo Draugijai užsienio lietuviams remti, kurios pirmininkas buvo Rapolas Skipitis.
Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas prasidėjo rugpjūčio 11-ąją, sekmadienį Kaune. Miestas buvo papuoštas tautinėmis vėliavomis, o miestiečiai sveikino atvykusius lietuvius. Išklilmės prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo iš Čikagos atvykęs prelatas Mykolas Krušas. Vėliau Valstybės teatre vyko Kongreso atidarymas, kuriame kalbą sakė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Atidaryme dalyvavo daug visuomenės veikėjų, politikų (Lietuvos prezidentai: Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius).
Pasibaigus Kongreso atidarymui Valstybės teatre, jo dalyviai žygiavo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, kur sveikinimo žodį tarė tuometinis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis bei „Draugo“ redaktorius L. Šimutis. Iškilmės Karo muziejaus sodelyje buvo baigtos sugiedojus Valstybės himną.
Iš viso Kongrese dalyvavo 105 įvairių šalių atstovai, kurie atvyko iš JAV, Latvijos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Kanados ir kt. Pirmajame Pasaulio lietuvių kongrese svarstyti bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių klausimai. Kongreso metu buvo nutarta įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą, kuri turėjo plėtoti kultūrinius ir ekonominius pasaulio lietuvių ryšius. Daugiau apie Kongresą galima paskaityti E pavelde >>>
Istorinė Prezidentūra dėkoja Lituanikos skyriui
Ketvirtadienį Istorinėje Prezidentūroje Kaune, minint Prezidento Antano Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, atidaryta paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“. Daug vertingos medžiagos šios parodos rengėjams suteikė Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyrius, kuriame saugoma užsienio lietuvių spauda.
Parodos ekspozicija atskleidžia dramatišką paskutiniųjų A. Smetonos gyvenimo metų istoriją. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, valstybės vadovas su gausia šeima pasitraukė į Vokietiją, kurioje nebuvo pageidaujamas svečias. 1941 m., po klajonių po pasaulį, atvyko į JAV, ten turėjo įsikurti kaip privatus asmuo. Vis dėlto A. Smetonos visuomeninė ir politinė veikla Amerikoje buvo aktyvi: jis lankė lietuvių bendruomenes, skaitė paskaitas, susitikdavo su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose akcentuodavo sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją. Veiklą nutraukė 1944 metų sausio 9 dieną namuose kilęs gaisras, per kurį A. Smetona žuvo.