Pasirodė trečias šiais metais Baltic Heritage Network biuletenis, kuriame apie LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento (ULD) direktorės Gintės Damušytės vizitą bibliotekoje rašo Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė. Taip pat biuletenyje supažindinama su naujausiais estų bei latvių diasporos tyrinėjimais, konferencijų medžiaga. Tarptautinė organizacija Baltic Heritage Network įkurta Tartu 2008 m. pradžioje. BaltHerNet vienija Baltijos šalių diasporos paveldą saugančių ir tiriančių institucijų atstovus bei užsienyje įsikūrusių išeivijos organizacijų narius. Kiekvienais metais BaltHerNet kviečia visus norinčius jaunuosius tyrėjus prisijungti prie organizacijos darbo ir kuruojamų veiklų.
Mėnuo: 2014 rugsėjo
Mariaus Katiliškio skaitymai Pasvalyje
Rugsėjo 19 d. Pasvalio viešojoje Mariaus Katiliškio bibliotekoje vyko tradiciniai lietuvių egzodo rašytojo Mariaus Katiliškio skaitymai. Renginyje dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė, vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė ir vyriausioji bibliografė Jolanta Matuzaitė. Šių metų skaitymai buvo skirti 100-osioms rašytojo gimimo metinėms. Nuo 1949 m. iki mirties 1980-ųjų gruodį Čikagos priemiestyje Lemonte gyvendamas M. Katiliškis parašė brandžiausius savo kūrinius: apsakymų rinkinius „Prasilenkimo valanda“, „Šventadienis už miesto“, romanus „Užuovėja“, „Išėjusiems negrįžti“ ir žymųjį „Miškais ateina ruduo“,1969-aisiais išleistą net sovietinėje Lietuvoje. Jų analizei buvo skirtas J. Matuzaitės pranešimas „Miškas ir medis Mariaus Katiliškio kūryboje“. Tragišką mūsų tautos lemtį vaizdavęs rašytojas tos lemties tragiškumą patyrė ir pats: 1944-aisiais kartu su dešimtimis tūkstančių tautiečių jis buvo priverstas palikti gimtinę. Apie šią skaudžią sukaktį savo pranešime „Didžiojo bėgimo“ septyniasdešimtmetį minint“ kalbėjo D. Cidzikaitė. Renginyje buvo pristatyta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.“, skambėjo M. Katiliškio dienoraščio fragmentai.

Naujos anglakalbės knygos apie XX a. Lietuvos istoriją
Pristatome du leidinius, kuriuos galite rasti mūsų skaityklos „Naujų knygų“ lentynoje.
Pirmoji – Neringos Klumbytės ir Gulnaz Sharafutdinovos sudarytas straipsnių rinkinys „Soviet Society in the Era of Late Socialism, 1964–1985“ („Sovietinė visuomenė vėlyvojo socializmo eroje, 1964–1985“). Anot Peterio Rutlando iš Wesleyan universiteto (JAV), knyga atskleidžia Brežnevo laikų visuomenės individualizmą ir vartotojiškumą, nors Sovietų Sąjungą įprasta įsivaizduoti kaip pilką konformistų monolitą. Įžangoje sudarytojos pažymi, kad vėlyvasis socializmas siejamas su stagnacijos nuoboduliu, tad, palyginus su dinamiškais Sovietų Sąjungos istorijos periodais, menkai tyrinėjamas. Iš istorikų, sociologų, antropologų ir literatūros kritikų tekstų sudėliotos knygos tikslas – parodyti šio laikotarpio europinėje Sovietų Sąjungos dalyje spalvų įvairovę. Savo straipsnyje N. Klumbytė sutelkia dėmesį į satyros žurnalą „Šluota“, atskleidžiantį specifinį santykį tarp humoro ir moralės sovietinėje Lietuvoje. Toliau skaityti „Naujos anglakalbės knygos apie XX a. Lietuvos istoriją”
Stasys Barzdukas: „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko
Stasys Barzdukas (1906 m. balandžio 23 d. – 1981 m. rugsėjo 13 d.) – pedagogas, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, lituanistas. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą ir kurį laiką mokytojavo Lietuvoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-1949 m. dėstė lietuvių gimnazijoje Eichštete. 1949 m. persikėlė į JAV ir ten mokytojavo Klivlando lituanistinėje mokykloje. 1955-1961 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės centro valdybos, o 1961-1964 m. – tarybos pirmininkas. 1963 m. įsteigė žurnalą „Pasaulio lietuvis“ ir jį redagavo iki 1975 m. 1963-1969 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vykdomasis vicepirmininkas, 1969-1973 m. – pirmininkas, o nuo 1973 m. – garbės pirmininkas. S. Barzdukas buvo aktyvus Ateitininkų federacijos narys, vėliau – pirmininkas, taip pat Lietuvių kalbos draugijos veikėjas.
<…> „Pasaulio lietuvis“ savo uždavinius atliko, nes subūrė pasaulyje pasklidusius lietuvius į vieną lietuvišką šeimą, kuriai rūpėjo lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos laisvinimo darbas. (Pasaulio lietuvis, 1981, Nr. 6, p. 52)
„Pasaulio lietuvį“ galite skaityti Epavelde. Kviečiame!
Apie misionierių Aleksandrą F. Bendoraitį
Kun. F. Bendoraitis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, mokėsi medicinos, vėliau studijavo kunigų seminarijoje Prancūzijoje. 1962 m. vyksta misionieriauti į Brazilijos džiunglių pakraštį. Talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės bei remėjų, per keliolika metų įkūrė „Gerojo Ganytojo” ligoninę (Vakarų Amazonėje). Vėliau panašią bažnyčią pastatė ir Bolivijoje, kur gyveno ir čia kovojo su alkoholizmu ir narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines – laivus, kuriais lankydavo indėnų kaimus. Jo didžiausia svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiems kaimą. Kun. dr. F. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre medico. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais, šelpdavo vargšus. Kun. F. Bendoraitis – geras fotografas, surinkęs unikalių nuotraukų iš indėnų gyvenimo. Už nuopelnus šaliai kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu. Knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje” aprašomi ir kitų ten gyvenusių žurnalistų bei gydytojų įspūdžiai. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis mirė lapkričio 22 d. Guayaramerine, Bolivijoje. Kunigas misionierius palaidotas savo statybos ligoninės kiemelyje netoli Guaporės upės, skiriančios Boliviją nuo Brazilijos.
Išeivijos laikraštyje „Draugas” spausdinama R. John Rapšio atsiminimai apie Bendoraitį, kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius aplankius. Malonaus skaitymo!