Penktadienį, rugsėjo 21 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje (II a.) jaukiai pristatyta paroda „Rusų egzodo kolekcija“. Renginio pradžioje Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad biblioteka yra nacionalinė, tačiau ne nacionalistinė institucija. Iki šiol ji specializavosi lietuvių diasporos srityje, tačiau rusų egzodo literatūros kolekcija galbūt nubrėžia naują veiklos kryptį.
„Aš tokio antreprenerio kultūros srityje seniai nesu sutikęs“, – taip Nacionalinės bibliotekos direktorius pristatė Šveicarijoje gyvenantį mecenatą Arminio Sciolli, kurio dėka rusų egzodo literatūros kolekcija atsidūrė Lietuvoje. Pats A. Sciolli kalbėjo pajuokaudamas, be pompastikos. Mecenatas teigė, kad kolekciją pristatyti Valstybingumo erdvėje, kur saugoma Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka, jam esanti čechoviška situacija. Kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje A. Sciolli ir jo žmonai, lietuvių diasporos narei, gimė sūnus, žmona kūdikį norėjusi pavadinti Landsbergiu (galiausiai berniukas visgi gavo įprastesnį vardą). Kalbėdamas apie kolekcijos kilmę mecenatas nedaugžodžiavo: knygas prieš kelis dešimtmečius įsigijęs iš džentelmeno, kuris – dabar jau galįs atskleisti – dirbo CŽV.
Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Pavelas Lavrinecas trumpai priminė kontekstą: nors Spalio perversmas ir pilietinis karas buvo katastrofiški įvykiai, dėl kurių iš savo šalies pabėgo milijonai rusų, emigracija prasidėjo anksčiau – iš Rusijos išvažiuodavo žydai ir moterys (jos Rusijos universitetuose negalėjo įgyti išsilavinimo). P. Lavrinecas atskirai paminėjo „nesugrįžėlius“: jie jau iš Sovietų Sąjungos išvykdavo legaliai (pavyzdžiui, per komandiruotę), tačiau nebesugrįždavo. Dideli rusų emigrantų centrai, kuriuose užsiimta ir leidybine veikla, susiformavo Vokietijoje ir, žinoma, Paryžiuje.
Kaip ir P. Lavrinecas, Jeilio universiteto emeritas, slavistikos prof. Tomas Venclova pabrėžė, kad A. Sciolli padovanotoje kolekcijoje yra Tolimųjų Rytų diasporos leidinių, o jie esantys reti ne tik Lietuvoje. Rusų diaspora Charbino (Kinija) mieste pradėjo formuotis dar carinės Rusijos laikais, tiesiant Transmandžiūrijos geležinkelį. Vėliau, pilietinio karo metais, dalis Baltosios armijos pasitraukė į Rytus, Mandžiūriją, ir įsikūrė Charbine. Kita rusų emigrantų grupė atsidūrė Šanchajuje: čia buvo lengva apsigyventi, nes niekas nereikalavo dokumentų. Pastarajame mieste apsistojo daug rusų grafaičių, kunigaikštyčių. Anot P. Lavrineco, Charbine ir Šanchajuje susikūrė keletas konkuruojančių literatūrinių sambūrių. „Katastrofos taip išmuša iš vėžių, kad žmonėms reikia paaiškinti, kas čia vyksta“, – teigė P. Lavrinecas. Pasak jo, taip gimstančios tiek filosofinės ir sociologinės teorijos, tiek okultinė literatūra (šis principas veikęs ir Vakaruose).
Dauguma rusų išeivių save suvokė kaip tikrosios rusų literatūros paveldėtojus. Pabėgo ne tik dvarininkai: skaitytojų ratas buvo platus, jiems reikėjo įvairios literatūros, todėl parodoje galima pastebėti ir bulvarinės literatūros, vadinamųjų skaitalų. Paklaustas apie dabartinę rusų diasporą, P. Lavrinecas sakė, kad ji yra labai kūrybinga, energinga. Vilnius turi kuo didžiuotis: mūsų sostinėje gyvena pripažinta autorė Lena Eltang ir „fantasy“ žanro atstovė Svetlana Martynčik, pasirašinėjanti Max Frei pseudonimu.
Rusų egzodo literatūros kolekcija bus eksponuojama Valstybingumo erdvėje, II a., iki rugsėjo 30 dienos.