Parengė Arida Riaubienė
Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).
Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.
1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.
Literatų sekcijos pavadinimu veikusi LMKD menininkų grupė numatė organizuoti savo biblioteką, kolekcionuoti visus lietuviškus leidinius, klasikų vertimus, paruošti įstatymo, ginančio autorių teises, projektą[3]. Literatūros sekcijos 1920 m. darbų ataskaitoje buvo rašoma, kad sekcija kelis kartus svarstė autorių teisių saugojimo klausimą. Susirinkimuose buvo konstatuota, kad Lietuvos knygų leidyboje viešpatauja didžiausia savivalė, visiškai nepaisoma autoriaus teisių. Draugijos leistame informaciniame biuletenyje „Menas“ (1920) buvo rašoma: „Literatūros sekcija kelis kartus svarstė autorių teisių saugojimo klausimą. Buvo konstatuota, kad Lietuvoje viešpatauja didžiausi sauvalė knygų ir šiaip spausdinių leidime – autorių teisės nepaisomos, autoriai invairių firmų naudojami, nėr jokios kontrolės leidžiamųjų spausdinių egzempliorių ir t. t. Buvo nutarta išversti in lietuvių kalbą rusų instatymus apie autorių teisių saugojimą, susipažinti su projektais, kurie tam tikrų rusų teisininkų komisijų, remdamos kitų šalių gyvenimo ir praktikos teise, buvo plačiai nustatyti ir visa tai suderinus bei prie Lietuvos gyvenmo pritaikinus, patiekti vyriausybei“[4].
1923 m. vasarą dienraštyje „Lietuva“ pasirodė straipsnis apie autoriaus teisių apsaugą[5]. Jame pirmą kartą buvo išaiškinta, kad rašytojo kūrinys gerbtinas kaip jo nuosavybė, kurią gina įstatymai. Straipsnyje pateikta medžiaga padėjo suprasti lietuvių rašytojų materialinį nelygiateisiškumą.
1921 m. Londone anglų rašytojų iniciatyva buvo įkurtas tarptautinis PEN[6] klubas – nepolitinė organizacija, ginanti kūrybinę rašytojų ir kūrėjų laisvę, menininkus, pasaulyje persekiojamus už įsitikinimus ir t. t. 1926 m. į PEN klubo kongresą Berlyne susirinko dalyviai iš 15 šalių. Lietuvai atstovavo Faustas Kirša ir Matas Šalčius. Pasibaigus kongresui, literatūrinėje spaudoje buvo informuojama apie naujoves, susijusias su autorių teisių saugojimu. Literatūros ir meno kritikos žurnale „Pradai ir žygiai“ (1926) buvo rašoma, kad PEN klubo kongrese buvo kalbama „<…> apie literatūros vagius, kurie be atsiklausimo perspausdina arba verčia svetimus kūrinius. Vogimas buvo traktuojamas kaipo insilaužimas svetimo asmens in kito dvasinės savasties sritį. Rašytojas, pasireiškęs literatūros vogimu, negali būti PEN klubo nariu; o jeigu taip pasielgtų klubo narys, tai jis reikalinga tuoj išbraukti iš narių skaičiaus“[7].
Kuriant savąjį autorių teisių įstatymą, būta mėginimų atsižvelgti ir į kitų šalių patirtį. Apie tai liudija Lietuvos centriniame valstybės archyve rastas Lietuvos pasiuntinybės Suomijoje atstovo Jurgio Savickio rašytas pranešimas Lietuvos švietimo ministerijai. Dokumente rašoma, kad Suomijoje Seimo svarstymui pateiktas Autorių teisių įstatymo projektas. „Jei būtų geistina Ministerijai turėti įstatymo ar jo dallies vertimas, jis galima pagaminti čionai už tam tikrą atlyginimą“[8], – buvo pabrėžiama dokumente. Kadangi Lietuvoje tuo metu vyko aktyvios diskusijos autorių teisių įstatymo reikalu, užsienio šalių patirtis galėjo būti naudinga ruošiant savąjį teisinį dokumentą. Buvo svarstoma lėšų teksto vertimui problema, galvojama kreiptis pagalbos į Suomijos atstovybę[9], tekstą prašomas versti kunigas Adolfas Sabaliauskas[10]. Pieštuku virš teksto suomių kalba parašytos lietuviškos antraštės, leidžia manyti, kad šį teisinį dokumentą sudarė 11 skyrių, kurie buvo skaidomi į poskyrius ir paragrafus. Paminėtini kelių skyrių pavadinimai: „Autoriaus teisės objektas ir turinys“, „Autoriaus teisės apibrėžimas“, „Autoriaus teisės įstatymas ir atsakomybė“ ir kt.
1932 m. įkurta Lietuvių rašytojų draugija taip pat gynė lietuvių rašytojų teises ir jiems atstovavo. Antrasis draugijos įstatų paragrafas skelbė, kad draugija turi „Rūpintis rašytojų profesiniais reikalais, ginti jų teises ir jiems atstovauti“[11].
Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) rašytojai, koreguodami Autorių teisių įstatymą, bendradarbiavo su kitomis Baltijos šalimis. Kaune 1936 m. buvo šaukiama pirmoji estų-latvių-lietuvių rašytojų draugijų atstovų konferencija. Spauda rašė, kad vienas iš konferencijos tikslų „<…> bus apsvarstyti trijų mūsų tautų autorių teisių apsaugojimo reikalą (bent mūsų trijų valstybių ribose)[12].
[1] Civiliniai įstatymai: įstatymų rinkinys X t. 1d. Vertėjas [Kazys Šalkauskis}. Kaunas: [Teisingumo ministerija],1930. [1], 359, 20. 13 p., įsk. virš.
[2] Gudaitis, Leonas. Laiko balsai: [lietuvių literatūrinė spauda 1918–1923 metais]. Vilnius: Vaga, 1985, p. 137.
[3] Valiuškevičiūtė, Apolonija. Lietuvių meno kūrėjų draugija. In Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos: [straipsnių rinkinys]. Vilnius: Mokslas, 1975, p. 75 (Iš lietuvių kultūros istorijos; t. 8).
[4] Literatūros sekcijos darbų apyskaita 1920 m. nuo III 14 iki VII 20. Menas, 1920, nr. 2, p. 10–11.
[5] K. B-ys. Autorių teisės. Lietuva, 1923, rugpj. 1 (nr. 170), p. 2–3.
[6] PEN (angl. plunksna) santrumpa reiškia: P – poets and playwrights (poetai ir dramaturgai), E – essayists and editors (eseistai ir leidėjai), N – novelists (romanistai).
[7] Kirša, Faustas. Tarptautinis rašytojų bendravimas. Pradai ir žygiai, 1926, nr.2/3, p. 40.
[8] [Lietuvos pasiuntinybės Suomijoje raštas Švietimo ministerijai]. [Helsinkis], 1927 XI. 4. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 300, lap. 119.
[9] Ten pat.
[10] Ten pat, lap. 118.
[11] Lietuvių rašytojų draugija. Įstatai. [1932]. MAB RS, f. 45-212, lap. 1.
[12] Lietuvių rašytojų draugijos veikla. Literatūros naujienos, 1936, saus. 15 (nr. 1–2), p. 2.