Prieš 40 metų, 1980 m. gruodžio 2 d., mirė prancūzų rašytojas Romainas Gary, į šį pasaulį atėjęs ir augęs Vilniuje (tikrasis rašytojo vardas – Romanas Kacewas). Rašytojo kūrybinis palikimas tebegyvena. Visiškai neseniai „Netflix“ platformoje pasirodė laisva jo romano „Gyvenimas dar prieš akis“ adaptacija (rež. Edoardo Ponti), kurioje vaidina režisieriaus mama ir kino pasaulio legenda – Sophia Loren. Emile’io Ajaro slapyvardžiu pasirašytas romanas rašytojui atnešė Gonkūrų premiją (aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą), buvo itin populiarus tarp skaitytojų. (Beje, 1977 m. adaptacija „Madame Rosa“ (rež. Moshé Mizrahi ) pelnė Oskarą kaip geriausias filmas užsienio kalba.) „Gyvenimas dar prieš akis“ tapo populiaria knyga ir Lietuvoje: nuo 1992 m., kai lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą, ji vis perleidžiama.
Diena: 2020-12-02
Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu
Paruošė Arida Riaubienė
Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“, rasta vertingos informacijos, susijusios su Vinco Kudirkos muziejaus steigimu Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).
Idėja atidaryti Kudirkos muziejų, to meto spaudoje vadintą Kudirkos spinta, gimė 1929 m. minint Didžiojo Varpininko 30-ąsias mirties metines. Lapkričio 14 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje buvo užsiminta, „ […] kad gera būtų kokioj nors įstaigoj įtaisyti nors spintą, kur galima būtų pradėti V. Kudirkos liekanos rinkti. Tai gal būtų V. Kudirkos muziejaus pradžia“[1]. Praėjus keletui dienų, Kazys Grinius „Lietuvos žinių“ vedamajame, pavadintame „Trisdešimt metų“, rašė, kad reikia „[…] padaryti V. Kudirkos spintą, kur galėtų būti sukrauta visa, kas V. Kudirkos gyvenimą ir darbus liečia – užsilikę daikteliai, knygos, fotografijos, rankraščiai, muzikos instrumentai, atsišaukimai apie V. Kudirką ir jo gadynę, rašiniai bei spaudiniai, jo metams ir aplinkybėms priklausę atvaizdai ir kitoki dalykai “[2]. Straipsnyje buvo akcentuota tai, kad, nesaugant Kudirkos palikimo vienoje vietoje, jis „[…] išsisklaidys įvairiose rankose ir prapuls“[3]. Straipsnyje K. Grinius ne tik pabrėžė muziejaus įsteigimo svarbą, bet ir priminė „Lietuvos žinių“ skaitytojams, kas buvo padaryta įamžinant Kudirkos atminimą 1924 m., kai Lietuvoje buvo minimos 25-osios šio garbaus asmens mirties metinės. K. Grinius rašė, kad 1924 m. buvo išleistas jubiliejinis „Varpo“ numeris, Lietuvos švietimo V. Kudirkos draugija įsteigė V. Kudirkos liaudies universitetą, skaityta nemažai viešų paskaitų, varpininko vardu pavadintos miestų gatvės. Minint 30-ąsias Kudirkos mirties metines, buvo raginama neužmiršti kelių dalykų – kad „[…] V. Kudirkos palikimai negulėtų mūsų tautai be naudos, kad jais galėtų naudotis kuo plačiausios mūsų minios“[4]. „Atmindami V. Kudirką, mes galėtume savo dvasią stiprinti ir visokioms egoistinėms pagundoms atsispirti“[5], – rašė K. Grinius. „Lietuvos žinių“ redakcija prie K. Griniaus straipsnio išspausdintame prieraše pastebėjo: „Bus menininkams užsakytas spintos projektas, kuriuo vadovaujantis bus padirbinta spinta, kad joje galėtų būti dedami V. Kudirkos palikimai“[6].
Toliau skaityti „Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu”