Autorius: LS

Tomą Venclovą, kuris šiais metais mini 80-ąją gimimo sukaktį, pažįstame kaip poetą, publicistą, vertėją, literatūros ir kultūros kritiką, akademiką, jau keletą dešimtmečių mums pasiūlantį savo eilių ar kitų poetų eilėraščių vertimų, visada kritiškai žvelgiantį į šių dienų Lietuvą ir jos visuomenę, jos vaidmenį, vietą ir namuose, ir pasaulyje. Pasak kultūros istoriko doc. dr. Aurimo Švedo, T. Venclovos keliami ir sprendžiami klausimai yra universalaus pobūdžio, laiko tėkmėje nepraradę savo aktualumo. Todėl, A. Švedo įsitikinimu, T. Venclovos idėjas reikia kartkartėmis priminti ir vėl iš naujo joms suteikti reikšmę.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka poeto gimimo dieną, rugsėjo 11-ąją, rengia jo jubiliejinį vakarą „Apie laiką, viltį ir poeziją. Dialogas su Tomu Venclova“. Renginio dalyviai – portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys, literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, „15min“ žurnalistas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas ir kultūros istorikas, publicistas Aurimas Švedas – dalijasi mintimis, ką jiems reiškia Tomo Venclovos asmenybė bei jo idėjos.

---

Portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys:

„Tomas Venclova man yra paribio žmogaus idealas. Žmogus, tvirtas savoje tapatybėje, tačiau kartu tiesiantis tiltus per sienas, kurios mus padalijo dėl istorijos, ideologijų, religijos, tautybės ar kitų priežasčių. Kitame matyti ne karikatūrą, ideologijos atspindį, kraujo grupę, kalbą, o visų pirma žmogų – tai yra visos jo kūrybos esencija. Prisimindamas Tomą Venclovą, visada grįžtu prie jo lūžinio eilėraščio „Hidalgo“, bylojančio apie donkichotišką pareigą nesirinkti atsargių žodžių liudijant tiesą, mylėti netausojant savęs. Ir nesvarbu, kad už visa tą didį vargą galbūt tebus atlyginta purvina planetos pakele.“

---

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė:

„Tomas Venclova man pirmiausia – poetas, kurio kūryboje paradoksaliu būdu dera skaidrios klasikinės (norisi sakyti – apoloniškos) formos ir nuolatinis abejojimas jomis, jų tvarumu, o aukštosios kultūros ženklai persipina su nuorodomis į asmeninę biografiją, intymias patirtis. Skaitant kaskart kyla klausimas – kaip galima suderinti tokius, atrodo, skirtingus polius? Ir tik vėliau, jau studijuodama doktorantūroje, sužinojau, kad Tomas Venclova taip pat yra ir vienas pirmųjų semiotikų Lietuvoje, jo dėka čia apsilankė ir paskaitą apie struktūrinės meninio teksto analizės principus skaitė garsusis Jurijus Lotmanas.“

---

„15min“ žurnalistas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas:

„Tomas Venclova yra vienas didžiausių autoritetų ne tik poetiniame pasaulyje, bet ir Lietuvos socialinėje, kultūrinėje kritikoje. Jo kritinis mąstymas buvo ir yra paguoda lietuviui, reginčiam Lietuvą pasauliniame kontekste, norinčiam atrasti Lietuvos kultūros vietą Europos kultūros kloduose. T. Venclova mane išmokė matyti kultūrinį horizontą ir nepasiduoti pagundai šlovinti tik tai, kas šiapus pačių baimingai pasistatytų sienų, ginančių nuo kitokio požiūrio, kitokios patirties, abejonės.“

---

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas:

„Koncentruota, nugludinta rašytojo dėmesį žodžio semantikai, teksto kompozicijai ir vidiniam ritmui liudijanti Tomo Venclovos poezija įgyja papildomo aktualumo šiandien, kai vis dažniau tenka vaduotis iš informacijos perviršio, fragmentiškumo ir populizmo spąstų. Skaitydamas ją (ar ne mažiau svarbius poezijos vertimus) tarytum naujai (at)pažįstu kalbą, imu kreipti dėmesį į tuos aspektus, kurių pasigendu dalies kitų šiuolaikinių poetų kūryboje.“

---

Kultūros istorikas, publicistas Aurimas Švedas:

„Aš nuolat grįžtu ties Tomo Venclovos tekstais. Man labai svarbus šio poeto, kultūros tyrinėtojo ir publicisto raginimas vertinti šiuolaikinį pasaulį ne kaip grėsmę, o kaip kultūrų polilogą, į kurį privalo įsitraukti ir Lietuvos visuomenė; nuolatinis poreikio žvelgti į Lietuvoje vykstančios procesus iš tam tikros perspektyvos deklaravimas; būtinybės užsiimti kritine įvairių visuomenės ir kultūros provincialumą signalizuojančių reiškinių refleksija aktualinimas; pagaliau – persergėjimas neiškelti tautos kategorijos aukščiau už žmoniškumą, tiesą ir laisvę.“