LS – Puslapis 43 – Lituani(sti)ka

Kęstutis Navakas: „Viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip mare nostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

Lorelei. Papildomi laiškai / Kęstutis Navakas. Metai. – 2016, Nr. 12

„Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei“, – 2016 m. atviravo Kęstutis Navakas, kai teberuošiant knygą „Lorelei. 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai“ (Vilnius : Kitos knygos, 2017) dalį tekstų publikavo mūsų bičiulis, literatūros žurnalas „Metai“ (2016 m., Nr. 12).[1] Ši knyga pratęsė anksčiau išėjusią – „Lorelei : 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (Kaunas : Kitos knygos, 2013).

„Meilės laiškai yra parfumerijos dalis. Čia svarbu netapti banaliam, negerti iš ėriuko pėdos. Manau, negėriau. Arba gėriau nedaug. Kartais mėgstu atsigerti ne tik iš ėriuko, bet ir iš dailininko Gustavo Klimto pėdos. Dar manau, kad viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“,[2]– 2013 m., po pirmosios knygos su laiškais Lorelei pasirodymo, svarstė Navakas. Tačiau jis neteigė supratęs, kas toji meilė yra: „Meilė yra tasai Higgso bozonas, kurio visi bando ieškoti, prisistatę ilgų požeminių vamzdžių. Ji atima mums protą, tačiau suteikia išminties. O kad suteiktų, tenka joje ne tik kilti, bet ir kristi. Jei nekrisi, vadinasi, nemylėjai.“ [3]

Vasaris – mėnuo, kai minima Meilės diena virtusi šv. Valentino diena – poeto gyvenime pažymėtas lemties ženklu. Navakas į šį pasaulį atkeliavo 1964 m. vasario 24 d. Pernai, 2020 m. vasario 16-ąją, Lietuvą apskriejo žinia, kad poeto jau nebėra.

Meilė ar meilės virto neatskiriama jo biografijos dalimi. „Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs. Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas. Bet labai stengėsi mylėti ir tuos, kuriems buvo įsipareigojęs, – du sūnus, žmonas. Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė“, – taip kolegą poetą po mirties prisiminė Giedrė Kazlauskaitė. [4]

Toliau skaityti

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai” (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]

Jeigu norite prisiminti, kaip skamba poeto eilės, visiškai nebūtina per pusnis ir ledą kulniuoti į biblioteką. K. Bradūno knygų rasite „Epavelde“:

Įaugom Nemuno upyne / Kazys Bradūnas. – 1990

Sutelktinė. D. 1 / Kazys Bradūnas. – 2001

Sutelktinė. D. 2 / Kazys Bradūnas. – 2001

„Epavelde“ rasite ir jo redaguotą „Draugo“ kultūrinį priedą:

Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 1949-

Toliau skaityti

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Kviečiame aplankyti atnaujintą virtualią parodą >>

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti

Vėja PETRAITYTĖ. „Laimė piniguose“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Henriko Radausko kūrinį „Lotofagų šalis“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 17 m.)

Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

Neišmanantys tėvai kalba jiems apie žmones, kurie už pinigus laimę nusipirko, ir jie gyvenimą praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada sukaups tiek pinigų, kad galės nusipirkti ar bent išsinuomoti tą laimę, visų išgirtą.

Kaip uždaras burbulas juos supa žmonės, kurie kas dieną primena: „Turi gerai mokytis, kad įstotum į prestižinį universitetą, privalai pasirinkti gerai apmokamą profesiją“ (visi tiki šiomis idėjomis), ir jie taip dirba tą sunkų darbą be petraukų, ridena tą sunkų Sizifo akmenį į kalną tikėdamiesi, kad viršūnė jau netoli.

Pradėję gauti pajamas, jie ima jas leisti, viską pirkti ir tuojau pat patiria euforiją. Jie patiki, kad turtas jiems atnešė laimę, ir jie skelbia tas idėjas kitiems, tokiems, kokie jie buvo, kai dar manė, kad džiaugsmo suteikia artimieji ar mėgstama veikla (visi kažkada tuo tikėjo). Sukaupę visą žemišką turtą, kurio tik galėtų norėti, jie nustoja pirkti ir apsidairo aplinkui. Jie nėra laimingi, bet negali ir liūdėti (juk pinigai laimę neša).

Tuomet pasirodo jų seni „draugai“ ir primena jiems: „Tu negali liūdėti, tu viską turi“ (visi kažkada tuo tikėjo), o jie tyliai klykia vieni, ir niekas jų balso negirdi.

Kalba neredaguota

Saulė DANIULAITYTĖ. „Atsitraukimas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Jurgio Savickio novelę „Kova“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 18 m.)

Vitnė – aukšta džiūsna gandro kojomis, vaikščiodavo iškėlusi galvą it povas, didžiuodamasi savimi. Tėvų pavadinta Vitne, nes, tėvui vaiko gimimo belaukiant, seselės leido visą Whitney Houston albumą, kol vyras įsiminė dainas through and through. Jorūnė buvo vidutinybė, o ir vardą tėvai parinko senamadiškai – močiutės garbei.

Vos pabaigusios mokyklą, abi Vilniaus naktiniame klube „Pantera“ suviliojo identiškus dvynius: Mindaugą ir Matą. Tarp prakaituotų ir uždususių studentų šie išsiskyrė tuo, kad atrodė kaip iš paveiksliuko – jų ryškiai balti dantys blizgėjo, turbūt ten pat „nupoliruoti“, o prakaitas jiems suteikė populiarų „šlapių plaukų“ įvaizdį.

Aplinkiniai stebėjosi kaip Jorūnė, užsidėjusi pusės centimetro storio akinius ir apsirengusi lyg eidama šieno pjauti, patraukė savojo Mato akį. Jie atrodė kaip iš skirtingų planetų. Jei vaikinas priminė taurųjį Neptūną, tai Jorūnė – kraterių išvagotą Mėnulį, kuris kaip tikras palydovas nuo vaikystės sekiojo paskui savąją Žemę – Vitnę.

Kaip bebūtų keista, broliai draugėms pasipiršo vienu metu ir karališkas vestuves, kaip priklauso Mindaugui, atšventė kartu. Abu jautėsi pamišę iš meilės – nešė išrinktąsias, rungdamiesi tiltų skaičiumi. Pasisekė, kad vaikinų bicepsai buvo ištreniruoti – nebūtų pernešę nei Jorūnės, Mato pyragais lepintos, nei Vitnės, vis mažiau beprimenančios popdaininkę, kurios garbei pavadinta.

Brolių keliai išsiskyrė, baigus universitetą: Matas buvo kiek didesnis romantikas ir svaičiojo apie vaikų drabužių liniją (žmonos pilvelyje gyveno nemenkas „žirnis“) , Mindaugas – apie ką nors panašaus į „Topo centrą“. Šiojo viltims buvo lemta išsipildyti.

Toliau skaityti