Kelkite!Kelkite!Kelkite!, 1935, rugsėjo 15 d. numeris, p. 3
Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ domėtasi įvairiomis rašytojų įamžinimo formomis.
Pagerbiant Vinco Kudirkos atminimą, 1923–1930 m. Kaune veikė Lietuvos studentų, nuo 1930 – VDU studentų „Varpo“ draugija, kurios tikslas buvo šviesti jaunimą, ugdyti tautinę ir politinę savimonę, propaguoti demokratijos ir asmens laisvės idėjas. Varpininkai 1932–1935 ir 1938 m. leido laikraštį „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“. Leidinį 1932 m. redagavo Elena Gineitienė, 1933 – Juozas Vaišnoras, 1935 – Antanas Rūkas, 1938 – Elena Vesputaitė. Išlikusiuose laikraščio numeriuose, be varpininkams aktualios medžiagos, spausdinami Vinco Kudirkos eilėraščiai ir jų ištraukos, šiokūrėjo portretas, paminklo Naumiestyje nuotrauka. Trumpai apžvelgsime kai kuriuos laikraštyje publikuotus straipsnius.
1990 m. kovo 11 d. įvykiai Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti ir studijuoti užsienyje.Dalis studijuoti išvykusių jaunų lietuvių grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino užsienyje, kūrė savo gyvenimus ir karjerą, sėmėsi patirties, o praėjus geram dešimtmečiui ar dviem vėl sugrįžo į gimtinę, vienas jų –kolega istorikas dr. Tomas Balkelis.
Tomas Balkelis gimė Lazdijuose 1970 metais, 1994 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus universitete filologijos fakultete, studijų metu išvyko į trumpalaikes studijas Didžiojoje Britanijoje. Baigęs bakalauro studijas dalyvavo Fulbright stipendijų konkurse, gavęs stipendiją magistro studijas tęsė jau JAV, 1997 m. baigė Brandeis universitete. 2004 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Toronto universitete (Kanada). Baigęs studijas 2004–2009 m. dirbo Mančesterio ir Notingemo universitetuose D. Britanijoje. 2009–2013 m. buvo Europos tyrimų tarybos podaktarinių studijų tyrėjas Dublino Kolegijos universitete (Airija). Į Lietuvą jo kelias vėl pasuko 2013 m., subūręs mokslininkų komandą rengė ir gavo finansavimą projektui „Priverstinės gyventojų migracijos Lietuvoje“, tapo jo vadovu Vilniaus universitete.
Ryšių su užsienio akademiniu lauku nenutraukė, 2015–2016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV). Nuo 2012 m. Lietuvos mokslų tarybos ekspertas. Nuo 2018 m. COST programos (ES) ekspertas. Šiuo metu T. Balkelis dirba Lietuvos istorijos institute ir toliau tęsia tyrimus XX a. tyrimų lauke.
T. Balkelis išleido ne vieną monografiją anglų ir lietuvių kalbomis: „Lemtingi metai: Lietuva, 1914-1923. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, Vilnius: Tyto Alba, 2019; „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923“, Oxford: Oxford University Press, 2018; „The Making of Modern Lithuania“, London: Routledge, 2009, taip pat išleista lietuvių kalba 2012 m. „Moderniosios Lietuvos kūrimas“. T. Balkelis yra ne vienos monografijos ir straipsnių rinkinio bendraautorius. Už savo 2018 m. išleistą monografiją „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923” T. Balkelis 2020 m. buvo apdovanotas AABS Honorary Mention Diploma (AABS garbės paminėjimo diplomu)[1].
Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui rėmuose T. Balkelį kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Ina Ėmužienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Dr. Tomas Balkelis
Ina Ėmužienė (I. Ė.) Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo emigracijos istoriją. Kaip nusprendėte išvykti iš Lietuvos? Kiek žinau, esate gimęs ir augęs Lietuvoje. Kada tai buvo? Kas paskatino?
Tomas Balkelis (T.B.): Išvykau į užsienį pirmą sykį 1992 metais. Tuomet mokiausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Tai buvo grynai akademinė išvyka. Tais laikais dar buvo mažai tokių galimybių, nes buvo ankstyvas laikotarpis. Apskritai migracija nebuvo masiškai prasidėjusi. Tiesiog gavau labai mažą stipendiją vykti į Oksfordo universiteto Žydų studijų centrą. Kaip tą stipendiją gavau, tai gana įdomi istorija. Tuo metu, Filologijos fakultete buvo dėstomas Lietuvos žydų istorijos kursas. Dėstė, šviesios atminties profesorius Mejeris Šubas[2]. Kurso pradžioje buvo daug studentų, bet pabaigoje, studentai išsilakstė, liko tik keli. Tai štai, tie keli [juokiasi] praktiškai visi gavo kvietimus studijuoti Oksfordo universitete. Šiek tiek kuriozinis atvejis. Bet tai buvo pirmoji galimybė, ir aš Anglijoje praleidau 9 mėnesius trumpalaikių studijų programoje. Gavau pirmą diplomą. Paskui grįžau į Lietuvą ir pabaigiau bakalauro studijas. Būtent tada, pastudijavus prestižiniame vakarų universitete, atsirado ambicija, noras išbandyti save ir toliau. Taip įvyko, kaip čia pasakius, akademinis lūžis. Šiek tiek geriau pramokau anglų kalbą, atsirado daugiau drąsos ir ambicija susipažinti su vakarietiška akademine aplinka. Tuomet, jau grįžęs iš D. Britanijos, sąmoningai ieškojau galimybių išvykti į vakarus ir mokytis rimčiau. 1994 metais baigiau bakalauro studijas Vilniaus universitete, įstojau į magistrantūrą, bet joje net nepasimokiau, nes 1995 metais sudalyvavau nacionaliniame Fulbrighto stipendijų[3] konkurse. Tai buvo vienas iš pirmųjų Fulbrighto konkursų, ir tų stipendijų buvo vos kelios. Jos beveik visos buvo išdalintos gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams. Aš praktiškai buvau vienintelis humanitaras, kuris ją gavo. Tai buvo mano kelias du metus studijuoti JAV. Man net buvo galimybė pasirinkti universitetą. Rinkausi tarp dviejų universitetų. Išvykau 1995 metais studijuoti magistro studijų Brandeis universitete.[4] Na ir tas kelias tęsėsi toliau, vienas dalykas vedė prie kito. Magistro studijoms pasibaigus, atsirado galimybė stoti į doktorantūrą. Įstojau net į kelis universitetus Amerikoje ir Kanadoje. Tačiau praktiškai, tik du iš jų pasiūlė geresnes finansines sąlygas. Pasirinkau Toronto universitetą[5] ir 1997 metai įstojau į istorijos doktorantūros studijas.
Karantinas ir žiema verčia sugrįžti į namus, iš lentynų ištraukti knygas. Tėvai, turintys mažų vaikų, jiems skaito pasakas, kurių patys klausydavosi vaikystėje . Karta iš kartos keliauja, pavyzdžiui, brolių Grimmų pasakos. Broliai Grimmai – tai Jacobas Grimmas (1785–1863)ir Wilhemas Grimmas (1786–1859). Jų pasakas iš savo mažų dienų, tikėtina, prisimintų net šimtamečiai: Epaveldas liudija, kad XX a. pirmojoje pusėje mūsų krašte jos leistos tiek lietuvių, tiek jidiš kalbomis. Kai kurios knygos puikiai iliustruotos, vertos ir šiandienos vaikų dėmesio. Rasite ir puikiai pažįstamą Juozo Balčikonio vertimą (1926 m. išėjusi T. 2).
Jonukas ir Marytė / iš rusų kalbos lietuviškai parašė M. Grigonis. – 1913
Yra knygų, kurias su malonumu skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Pastarieji jose suranda naujų, vaikystėje nepastebėtų prasmių. Vytautės Žilinskaitės (g. 1930), kuriai šį gruodį sukako devyniasdešimt, „Kelionė į Tandadriką“, – viena iš tokių knygų.
Knygoje, kuri pirmą kartą išėjo 1984 m., persipina rimti klausimai ir humoras. Knyga filosofiška, tačiau joje yra ir Žilinskaitei būdingo humoro. „Kelionė į Tandadriką“ be juoko ir satyros liktų it paukštė apkirptais sparnais. O aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara… Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?“, – per devyniasdešimtmečio proga duotą interviu kalbėjo rašytoja. Tiesa, pati rašytoja kaip mėgstamiausią knygą išskiria „Robotą ir peteliškę“. „Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis “, – sakė ji.
vaikų literatūros kritikas, vertėjas, žurnalo „Rubinaitis“ steigėjas ir redaktorius Kęstutis Urba „Kelionę į Tandadriką“ vadina klasikine knyga, duodamas interviu įtraukė į sąlyginį knygų vaikams penketuką: „V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ – klasikinė knyga.“
Kelionė į Tandadriką / Vytautė Žilinskaitė. – 1984
Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge 2020 m. lapkričio 27 d. įvyko virtuali mokslinė-praktinė konferencija „Informacija beveidė – knyga individuali“, skirta tautinės knygininkystės unikumams ir jų mįslėms. Tai jau ketvirtoji konferencija, organizuojama bibliotekos Nacionalinės literatūros skyriaus kartu su Sankt Peterburgo valstybiniu universitetu ir Rusijos bibliotekų asociacija. Konferencijos geografija apima bendros knygos istorijos liudininkes Rusiją ir kaimynines šalis (Lietuvą, Lenkiją, Latviją) bei slaviškąjį paveldą Europoje. Karantino sąlygomis ši konferencija sutraukė pranešėjus iš Nyderlandų, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos ir įvairių Rusijos mokslo centrų. Iš viso perskaityta 11 pranešimų.
Kiekvienas pranešimas savaip intriguojantis. Antai Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docento dr. Aleksejaus Andronovo, vieno iš konferencijos organizatoriaus, pranešimas apie kalbininko, orientalisto profesoriaus Jevgenijaus Polivanovo (1891–1938) knygų likimą sukėlė susidomėjimą. J. Polivanovo, stalinistinių represijų aukos, darbai buvo naikinami, bet vėliau mokslininką reabilitavus parengta jo personalinė bibliografija, dalis darbų publikuota. Tarp daugelio neišlikusių profesoriaus knygų ieškota brošiūros „Фонетические особенности касимовского диалекта <татарского языка>“ (Totorių kalbos kasimovo tarmės fonetiniai bruožai“, Maskva: Orientalistikos institutas, 1923, 20 p.). Nepavyko jos surasti Rusijoje, bet sėkmė lydėjo Uzbekijos Respublikos nacionalinėje bibliotekoje. Šis pavyzdys vaizdingai atskleidžia, koks yra svarbus visų atminties institucijų darbas, kritiškai vertinant nacionalinius knygų fondų komplektacijos prioritetus, kad nenukentėtų ir kitų tautų svarbūs dokumentinio paveldo reliktai.
Skulptūra „Katinas“ – visuomenėje plačiausiai žinomas skulptorės Ksenijos Jaroševaitės (g. 1953) kūrinys. Skulptūra jau dešimtmetį stovi Jurgos skvere Aguonų gatvėje (Vilnius), netoli šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) namų. „Pakraščių (atskirai, ne centralizuotai dirbančių žmonių, taip pat ir verslininkų) svarba didelė. Susitelkė žmonės, rado pritarimo ir parėmimo, ir Vilniaus Aguonų skverelyje apsigyveno Ksenijos Jaroševaitės sukurtas Katinas; Jurgos Ivanauskaitės, gerai sugyvenusios su kačių gimine, prisiminimui ir žmonių džiaugsmui. Gal labiausiai – vaikų. Katinas stiprus, nenugriausi. Galima ant jo užsirepečkoti, pajodinėti“, – po skulptūros atidengimo mėnraštyje „Metai“ (2009, Nr. 11) rašė prof. Viktorija Daujotytė.
K. Jaroševaitė stipriu, ryškiu autoriniu braižu išsiskyrė dar sovietmečiu (tarp skulptorių išskirtinai atrodė ir dėl lyties – šią meno šaką rinkdavosi vyrai). Kaip pažymima MO muziejaus pasakojime iš „20 Lietuvos meno istorijų“, „menininkė vaizdavo nerangias, stambias ir jaukias žmonių ar gyvūnų figūras, užsiimančias nereikšmingais veiksmais. Viena jos herojė šukuojasi plaukus, kita daro mankštą, o trečia – žaidžia su kate. Po kasdienybės motyvais slėpėsi užuominos į žmogiškus jausmus – nuobodulį, įkyrias mintis. Tuomet stebino tokių įprastų, toli nuo herojų šlovinimo nutolusių temų pasirinkimas“.
Gruodžio 3 d., prasidedant virtualiai konferencijai „Rašytojų įamžinimas Lietuvoje“, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas priminė, kad renginį turėjo pratęsti paroda, skirta Lietuvos rašytojų įamžinimo formoms. Tarp aštuonių rašytojų yra J. Ivanauskaitė. Parodą, deja, teko atidėti, į ją Nacionalinė biblioteka pakvies kitąmet.
