Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Daniel Frese nuotr. Pexels
Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.
ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų – nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono lietaus apardyti kūnai, mechaniškai kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs
Nuskambės keistokai, bet darbas Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje šiek tiek primena… emigraciją. Sklaidome lietuvių diasporos žurnalus ir laikraščius, skaitome lietuvių kilmės autorių knygas, išleistas užsienyje. Mūsų skyrius kurį laiką vadinosi Lituanikos skyriumi: lituanika – tai ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra. Pasaulio lietuviai, jų bendruomenės, įvairios organizacijos, lituanistinės mokyklos atrodo esantys visai netoliese. Lengvai galėtume suvaidinti, kad ilgokai gyvenome, tarkime, Čikagoje: papasakoti apie tradicijas, šventes, ryškiausius šiandieninės bendruomenės asmenybes.
Lithuanian museum review . – Iss. 272 (2020), p. 16
Kartais ši netiesioginė emigracija virsta tikra. Prieš gerą penkmetį ilgametė mūsų skyriaus darbuotoja Jolanta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą, o pernai pradėjo dirbti Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tikime, kad profesionali ir patyrusi bibliotekininkė puikiai įsilies į šios institucijos gyvenimą.
Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935), Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą.
Juozas Žagrakalys. F117-236
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų. Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos Paulinos Aukštikalnytės pasakojimą.
Šiandien minime pirmąsias Nacionalinės bibliotekos bičiulės Gražinos Ručytės-Landsbergienės mirties metines.
Būtent jos iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija 2017 m. spalį perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. Tuomet įkurta speciali Valstybingumo erdvė, kurioje saugomos Landsbergių šeimos knygos.
Vytautas Landsbergis ir Gražina Landsbergienė Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, 2017 m. ruduo
Bibliotekoje veikiančio Valstybingumo centro šaknys taip pat sietinos su kolekcijos perdavimu. Centras vykdo kultūrinę ir edukacinę veiklą, skatina visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisideda prie demokratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės kūrimo.
Valstybingumo centras glaudžiai bendradarbiavo su ponia Gražina. Ji dažnai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose – dalinosi savo kalėdiniais receptais, iš savo pozicijų pasakojo apie Nepriklausomybės istoriją, būtent Nacionalinėje bibliotekoje vyko ir jos kartu su Agne Marcinkevičiūte sukurto filmo „Pirmininko diplomatija“ premjera.
Paskutiniais gyvenimo metais Gražinai Ručytei-Landsbergienei ypač buvo svarbu, kad išliktų užfiksuoti jos prisiminimai apie Atgimimo laiką ir intensyvų laikotarpį, kai jai teko imtis pirmosios šalies ponios pareigų. Šiuo metu spaudai rengiamas leidinys, kuriame bus galima susipažinti su šia unikalia medžiaga.
1886 m. kovo 13 d. gimė literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, prozininkė, švietėja, visuomenininkė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Mažai apie ją težinote? Iliustruotą pasakojimą, kuriame pedagoginį darbą ilgai dirbusi moteris pristatoma kaip „visos tautos mokytoja“[1], rasite 15min.>>
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės vizitinė kortelė. Kortelės reverse raštelis Emilijai Putivinskienei. Rašoma apie parengtą kalbos projektą. Šiaulių „Aušros” muziejus (LIMIS)
Jeigu susidomėjote ir norėtumėte pasigilinti į S. Kymantaitės-Čiurlionienės tekstus, tiesiog užsukite į epaveldą:
