Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo
tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų –
nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono
lietaus apardyti kūnai, mechaniškai
kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs
Eilėraštį atrinko Deimantė Žukauskienė. Daugiau J. Kelero eilėraščių rasite: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=583&str_id=2444
Nuskambės keistokai, bet darbas Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje šiek tiek primena… emigraciją. Sklaidome lietuvių diasporos žurnalus ir laikraščius, skaitome lietuvių kilmės autorių knygas, išleistas užsienyje. Mūsų skyrius kurį laiką vadinosi Lituanikos skyriumi: lituanika – tai ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra. Pasaulio lietuviai, jų bendruomenės, įvairios organizacijos, lituanistinės mokyklos atrodo esantys visai netoliese. Lengvai galėtume suvaidinti, kad ilgokai gyvenome, tarkime, Čikagoje: papasakoti apie tradicijas, šventes, ryškiausius šiandieninės bendruomenės asmenybes.
Kartais ši netiesioginė emigracija virsta tikra. Prieš gerą penkmetį ilgametė mūsų skyriaus darbuotoja Jolanta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą, o pernai pradėjo dirbti Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tikime, kad profesionali ir patyrusi bibliotekininkė puikiai įsilies į šios institucijos gyvenimą.
Parengė Dalia Tarailienė
Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935), Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų. Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos Paulinos Aukštikalnytės pasakojimą.
Toliau skaityti „Kraštotyrinės atminties puoselėtojui Juozui Žagrakaliui – 115”Šiandien minime pirmąsias Nacionalinės bibliotekos bičiulės Gražinos Ručytės-Landsbergienės mirties metines.
Būtent jos iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija 2017 m. spalį perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei. Tuomet įkurta speciali Valstybingumo erdvė, kurioje saugomos Landsbergių šeimos knygos.
Bibliotekoje veikiančio Valstybingumo centro šaknys taip pat sietinos su kolekcijos perdavimu. Centras vykdo kultūrinę ir edukacinę veiklą, skatina visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisideda prie demokratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės kūrimo.
Valstybingumo centras glaudžiai bendradarbiavo su ponia Gražina. Ji dažnai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose – dalinosi savo kalėdiniais receptais, iš savo pozicijų pasakojo apie Nepriklausomybės istoriją, būtent Nacionalinėje bibliotekoje vyko ir jos kartu su Agne Marcinkevičiūte sukurto filmo „Pirmininko diplomatija“ premjera.
Paskutiniais gyvenimo metais Gražinai Ručytei-Landsbergienei ypač buvo svarbu, kad išliktų užfiksuoti jos prisiminimai apie Atgimimo laiką ir intensyvų laikotarpį, kai jai teko imtis pirmosios šalies ponios pareigų. Šiuo metu spaudai rengiamas leidinys, kuriame bus galima susipažinti su šia unikalia medžiaga.
1886 m. kovo 13 d. gimė literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, prozininkė, švietėja, visuomenininkė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Mažai apie ją težinote? Iliustruotą pasakojimą, kuriame pedagoginį darbą ilgai dirbusi moteris pristatoma kaip „visos tautos mokytoja“[1], rasite 15min.>>
Jeigu susidomėjote ir norėtumėte pasigilinti į S. Kymantaitės-Čiurlionienės tekstus, tiesiog užsukite į epaveldą:
Lietuvoje / Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). – 1910
Pasipasakojima / Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė)
Kalinys / S. Čiurlionienė (Kymantaitė). – 1919
Komedijos / Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė). – 1920
Aušros sūnūs / Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. – 1926
Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių / Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. – 1932
Šventmarė / Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. – 1937
[1] Remiantis literatūrologės Viktorijos Daujotytės žodžiais.
Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1] gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.
Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].
Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.
Toliau skaityti „Caroline Masiulytė-Paliulienė: „Esu mažas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų“”