Asmenybės – Puslapis 21

Caroline Masiulytė-Paliulienė: „Esu mažas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų“

Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1] gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.

Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.

Caroline Masiulytė-Paliulienė. Nuotrauka iš asmeninio C. Masiulytės-Paliulienės archyvo

Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?

Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].

Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.

Toliau skaityti

Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena

Parengė Deimantė Žukauskienė

Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.

Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!

Szv. Kazimierius / pagal lenkiszką S.R. – 1902

Šv. Kazimieras Lietuvos karalaitis. – 1915]. – 38 p.

Šv. Kazimieras karalaitis / parašė Antanas Alekna. – 1927

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai / sudarė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. – 2003

1989-ųjų pabaiga: kiekviena diena rašė naują istorijos puslapį

2021 m. pradžioje pasirodė nauja knyga – Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu. Kodėl 1989-ieji tokie svarbūs?..

Knygos viršelis. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Mums, lietuviams, didysis polinis lūžis asocijuojasi su 1990 metais, kai pagaliau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visgi Vidurio Europoje dažniau kalbama apie 1989-ųjų revoliucijas: metų pabaigoje, pasitinkant 1990-uosius, politinis regiono peizažas buvo visiškai pasikeitęs. Lenkijoje gyvenimas mainėsi jau nuo pirmojo metų pusmečio: įvyko vadinamosios Apskritojo stalo derybos, kuriose dalyvavo Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ir „Solidarumo“ atstovai, vėliau – iš dalies laisvi vadinamieji Birželio rinkimai į Seimą ir Senatą, virtę vartais į didžiąsias permainas. Rudenį Vengrijoje įteisinta daugiapartinė sistema, atsisakyta Vengrijos Liaudies Respublikos pavadinimo. Tuometinėje Čekoslovakijoje įvyko taiki Aksominė revoliucija, pačioje metų pabaigoje jos prezidentu tapo disidentas Vaclavas Havelas. Vardijimą būtų galima tęsti ir tęsti. Bene ryškiausias iš šių įvykių – simboliška Berlyno sienos griūtis, virtusi kone 1989-ųjų metonimija.

Toliau skaityti

Vasario 28 d. gimė Motiejus Valančius

Parengė Deimantė Žukauskienė

Motiejaus Valančiaus rankraščio „Rozmaite Wiadomości zebrane“ fragmentas >>

Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį, blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:

Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima / [M. Valančius]. / [M. Valančius]. – 1861

Pałąngos Juze / Motiejus Kazimieras Valančius]. – 1863

Dawatku kninga, arba Istatimas ir małdas isirasziusiuju i tretii zokana s. Prąnciszkaus. – 1864. – 491 p., [1] iliustr. lap.

Patarles zemajcziu. – 1867

[Pamokslų rinkinys] / [Motiejus Valančius ]. – 18—

Antano Tretininko pasakojimas. – Nauja patais. laida. – 1906. – 112 p. – (Vyskupo M. Valančiaus raštai)

Lietuviškieji diktandai pradedamomsioms mokykloms. – 1907. – 75 p.

Paskutinis ganytojo raštas / Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančausko. – 1911. – 9, [1] p.

Vaikų knygelė su paveikslėliais / [Motiejus Valančius]. – 1918

Historiae Lituaniae fontes minores. Ganytojiški laiškai / Motiejus Valančius. – 2000

Skirma Kondratas: tiesiog norėjau įsijungti į bendrą darbą kuriant valstybę

Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1] pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).

Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.

Linkime malonaus skaitymo!

Skirma Kondratas ir Rimas Čuplinskas renginio Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu
Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka

Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?

Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.

Toliau skaityti

Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus

1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva: 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]

Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.

Toliau skaityti