Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.
Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.
Eidama 89 metus, 2021 metų sausio 15 d. Čestertone (Chesterton, Indiana) amžinybėn iškeliavo JAV lietuvių dailininkė Marija (Pupiūtė) Ambrozaitienė (Maria Ambrozaitis). Marija Ambrozaitienė gimė 1931 m. balandžio 15 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Iš pradžių mokėsi Kybartuose, vėliau, Pupių šeimai pasitraukus į Vakarus, Vokietijoje. 1949 m. Marija su tėvais persikėlė į JAV.
Tapybą, meno istoriją būsima dailininkė studijavo Hunterio koledže (Hunter College) ir Niujorko Meno studentų lygoje (Art Students League of New York), vėliau Clevelando ir Čikagos meno institutuose. Įvairias meno pamokas lankė ir pabaigusi mokslus. Iš pradžių menininkė kūrė aliejinius paveikslus, vėliau ėmėsi akvarelės, grafikos, emalio tapybos. Paskutiniaisiais dešimtmečiais susidomėjo fotokoliažu ir fotomontažu. Apie pastarąjį išraiškos būdą mene Marija Ambrozaitienė yra pasakiusi, kad jos kuriami koliažai neišreiškia tikrovės, greičiau – jie atskleidžia jos pasąmonę.
Menininkė priklausė jaunųjų lietuvių dailininkų grupei „Dailė“, vėliau – Lietuvių moterų dailininkių draugijai, dalyvavo parodose Ilinojuje, Ohajuje, Niujorke, Kalifornijoje, Kanadoje ir Lietuvoje. Buvo Lietuvių Fondo ir Čiurlionio galerijos (Čikagoje) meno patarėjų komitetų narė. Iliustravo Julijos Švabaitės, Dr. S. Aliūno (Aloyzo Barono slapyvardis), kitų rašytojų knygas.
Marija Ambrozaitienė priklausė naujai Amerikos lietuvių menininkų kartai, meno studijas baigusiai jau Amerikoje. 1962 m. šie menininkai Čikagoje įkūrė grupę „Jaunųjų dailininkų klubas“. 1966 m. grupė pavadinimą pakeitė į jaunųjų dailininkų grupę „Dailė“. Pasak menotyrininkės dr. Jolantos Bernotaitytės, grupė susibūrė kaip neformali organizacija, kuri rūpinosi grupės narių darbų pristatymo galimybėmis[1]. Norintiems tapti „Dailės“ nariais aukšti profesiniai reikalavimai nebuvo keliami, tačiau grupė stengėsi laikytis kelių svarbių principų, pavyzdžiui, siekdama apsisaugoti nuo menkaverčių darbų parodose, kūrinių atranką patikėjo kompetetingoms komisijoms. Šalia tokių JAV menininkų kaip Petras Aleksa, Zita Sodeikienė, Valentinas Ramonas, Nijolė Banienė, Giedrė Žumbakienė, Magdalena Birutė Stankūnienė, Marija Ambrozaitienė buvo viena iš aktyviausių „Dailės“ narių.
„Romainas Gary buvo didis melagis“, – taip esė apie Vilniuje gimusį rašytoją R. Gary, pavadintą „Pramanytas žmogus“ („The Made-up Man“), pradeda Adamas Gopnikas.[1] Toliau A. Gopnikas vardija: R. Gary melavo apie savo kilmę, išsilavinimą, meiles… Pramanyta Emile’io Ajaro persona jį nuvedė iki antrosios Goncourt’ų premijos (ją rašytojas gali gauti tik kartą gyvenime).
O kiek motinos, Lietuvos žydės Minos Kacevos (Kacew, Kacewa), tikrosios asmenybės liko rašytojo pasakojimuose?.. Savo ruožtu remdamasis Davido Bellos studija „A Tall Story“ („Pritemptas pasakojimas“),[2] A. Gopnikas atkreipia dėmesį, kad autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ R. Gary savo motiną pavadino Nina, nors ji nešiojo žydišką Minos vardą. Rašytojas kurstė mitą, kad jo tikrasis tėvas – garsus rusų aktorius, nors Mina nepatyrė aktorinės sėkmės, vargiai pasirodydavo ant Maskvos scenų. Motinos frankofilija, meilė Prancūzijai, nebuvo tokia jau didelė keistenybė: XX a. pradžioje Paryžius traukte traukė išsilavinusius, nelabai religingus Rytų Europos žydus. (Netikslumų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.)
Visgi, pasak Gopniko, R. Gary buvo ir moralistas, kuriam rūpėjo, kaip atskirti gera nuo blogo. Už hiperbolių ir pramanų slypi intencija. Tarkime, visiškai nesvarbu, ar mažasis Romanas Vilniuje turėjo malonų kaimyną Piekielnį, kuris norėjo, kad jo egzistencijos faktas būtų paminėtas pasaulio galingiesiems. Visiškai nesvarbu, ar užaugęs Romanas, jau Romainas, žmogelio pavardę balsu pasakė Anglijos karalienei. Svarbu tai, kad ir maži gyvenimai reikšmingi, verti išsaugojimo, atminimo.
1896 m. vasario 2 d. gimė rašytojas Balys Sruoga. Pateikiame keletą įdomių faktų apie jį:
Balio Sruogos artimu bičiuliu buvo rašytojas Vincas Krėvė. Abu profesoriavo Vilniaus universitete, kartu grįždami iš paskaitų, pakeliui dažnai mėgdavo užsukti ir į kavines. Vincas Krėvė buvo išskirtinai žemo ūgio, o Balys Sruoga – aukštas, stotingas, dėl to abu sulaukdavo nemažai dėmesio ir aplinkinių žvilgsnių.
B. Sruoga – kandus publicistas, kuris karštai gina savo nuomonę, provokuoja. Spaudai rašė kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais: Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė.
Kūrėjas kurį laiką studijavo Miuncheno universitete. Vokietijoje rašytojas mėgo lankytis menininkų kavinėse, teatruose, galerijose. Poemoje „Miestas“, kuri parašyta ekspresionistiniu stiliumi, užfiksuotas šis Vokietijos didmiestis.
Rašytojas, suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko, pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių ar dujų kameros.
Sunkios patirtys koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Knyga sukurta per kelis mėnesius, besigydant rašytojui Birštono sanatorijoje.
Šį Balio Sruogos kūrinį ir daugelį kitų galite rasti virtualioje elektroninio paveldo sistemoje – epaveldas.lt
