Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Kai balto miško lapeliai šlamėjo Ir senos pušys siūravo, braškėjo ?
1835 m. sausio 17 d. gimė Antanas BARANAUSKAS – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas. Jo poema „Anykščių šilelis“ ir šiais laikais įkvepia talentingus kūrėjus: kūrinį savaip interpretavo Rolandas Kazlas (ir pakeleiviai), Vidas Bareikis, „Liūdni slibinai“ (dabar aktorių trio jau išėjęs atostogų „nuo bendro gyvenimo“)… Netgi nuskambėjo korėjiečių kalba! Dalijamės keliais video (juos atrinko Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė).
Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimasprieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą.
Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.
Sausio 15 d. 1923 m.
Šiandien man džiaugsminga ir didi diena.
Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]
Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.
Nepaprastai džiugu, kad 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“ paskirtas ilgamečiam Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bičiuliui, šviesios atminties dr. Vincui Bartusevičiui (1939–2020), nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tiesusiam tiltus tarp Lietuvos išeivijos ir Lietuvos.
Jiedu su žmona p. Ona buvo laukiami svečiai Nacionalinėje bibliotekoje, nuolat besirūpinantys pateikti mums naujus Vokietijos LB leidinius, plėtoti bendrų veiklų idėjas. Pavasarį Jolantos Budriūnienės, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorės, parengtą tekstą apie V. Bartusevičių apie rasite mūsų tinklaraštyje čia >>
Rudenį praktikantas Augustas Alekna (stovi) padėjo organizuojant Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro mokslinę konferenciją. Sevilės Charsika nuotrauka.
Praėjusį rudenį, nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. iki gruodžio 14 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriuje praktiką atliko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos mokslų bakalauro programos ketvirtakursis Augustas Alekna. Nepaisant lapkritį šalyje paskelbto karantino, praktikantas sėkmingai įgyvendino visas praktikos pradžioje suplanuotas veiklas: susipažinti ir dirbti su Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomais pirminiais ir antriniais lietuvių diasporos JAV ir su ja susijusiais šaltiniais; prisidėti prie Lituanistikos skyriuje dirbančių tyrėjų organizuojamų mokslinių konferencijų, vykdomų projektų; susipažinti su JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos „Sakytinės istorijos projekto“ medžiaga, ją aprašyti.
Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.
Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.
Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.
Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.
Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Nuotraukos šaltinis: Vilniaus arkivyskupijos kurija
Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.
Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus iniciatyva susibūręs Kalbos klubas netrukus švęs vienų metų sukaktį. Klubo sumanytoja ir moderatorė yra DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja profesorė Jolanta Zabarskaitė. Iki karantino su įdomiais pašnekovais vyko gyvi susitikimai. Karantino metu pokalbiai persikėlė į Nacionalinės bibliotekos TV studiją ir yra transliuojami „Youtube“ kanalu.
LRT Plius televizijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ kūrėjai pakvietė apie Kalbos klubą sukurti siužetą. Bet ką daryti karantino metu? Problema išspręsta šmaikščiai. Klausimai perduoti virtualiai, o profesorę namuose nufilmavo jos šeima.
Laidos kūrėjai domėjosi, ar Kalbos klubas yra malonus laiko praleidimas, šviečiamasis renginys, o gal tam tikrų kalbinių pokyčių visuomenėje katalizatorius. Kiek Kalbos klubas padeda sutelkti visuomenę kalbos pažangos siekiui. Kokios buvo svarbiausios Kalbos klubo pašnekovų įžvalgos per pirmuosius metus. Ar remiantis Kalbos klube ir Kalbos klube+ padarytomis įžvalgomis galima pagrįsti prielaidą, kad kalbos vaidmuo pasaulyje sparčiai kinta ir kiek lietuvių kalba šiems pokyčiams yra pasiruošusi.
Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus laidoje „Lietuva mūsų lūpose“, kuri bus rodoma sausio viduryje.
