Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“

Valstybingumo atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti. Geresnio gyvenimo paieškos lėmė, kad iš Lietuvos pasipylė vadinamasis ekonominių migrantų srautas. Laisvo judėjimo teise naudojosi ir siekiantys tiesiog keliauti, susitikti su užsienyje gyvenančiais artimaisiais, o taip pat – norintys studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose.

Nors didelė dalis išvykusiųjų po 1990 m. įsikūrė užsienio valstybėse, vis dėlto, dalis jų grįžo ir tebegrįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Viena jų ir mūsų kolegė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė, kuri baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete, beveik 14 metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 2006 m. Ilinojaus universitete Čikagoje apgynė disertaciją ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 2007–2013 m. dirbo dienraščio „Draugas“ vyriausiąja redaktore.

Dr. D. Cidzikaitė – aktyvi visuomenininkė: „Santaros-Šviesos“ konferencijų dalyvė, dirbusi „Lituanus“ taryboje, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komitete, nuo 2014 m. JAV lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, įvairių JAV lietuvių įsteigtų stipendijų atrankos komisijų, o taip pat lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ narė.

2007 m. išleista D. Cidzikaitės monografija „Kitas lietuvių prozoje“. 2014 m. pasirodė jos kartu su Dalia Anysiene ir Laima Petrauskaite-VanderStoep parengta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“ (2017 m. publikuotas šios knygos vertimas į anglų klb.). Ji taip pat yra ir psichologijos mokslų daktaro Justino Pikūno straipsnių rinkinio „Nuo vardo iki imuniteto“ (2014) sudarytoja, daugybės straipsnių kultūrinėmis, socialinėmis, visuomeninėmis temomis autorė, vertėja (2003 m. pasirodė jos kartu su Aušra Veličkaite verstas anglų kalba kuriančios Kanados lietuvių autorės Irenos Mačiulytės-Guilford romanas „Prisilietimas“, paskelbta psichologijos, socialinių mokslų tekstų vertimų).

D. Cidzikaitės darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida. 

Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą 2018 m. D. Cidzikaitė buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose D. Cidzikaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Susitikimas su „Draugo“ skaitytojais Čikagos Sisero (Cicero) rajone. Jono Kuprio nuotr. Asmeninis D. Cidzikaitės archyvas

Kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kaip, kur?

1999-ųjų vasarą, rugpjūčio 19 d., atskridau į Čikagą studijuoti doktorantūros Ilinojaus universitete (Čikagoje) ir pasilikau ilgiau negu planavau. Doktorantūra truko, jeigu neklystu, beveik 6 metus ir tada gal po kokio pusmečio man pasiūlė redaguoti „Draugą“[1]. Sutikau ir tada dar šešeriems metams likau redaktorės pareigose Čikagoje. Į Lietuvą grįžau 2013 m. balandį.

Toliau skaityti „Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“”

Gyvenimas dar prieš akis

Prieš 40 metų, 1980 m. gruodžio 2 d., mirė prancūzų rašytojas Romainas Gary, į šį pasaulį atėjęs ir augęs Vilniuje (tikrasis rašytojo vardas – Romanas Kacewas). Rašytojo kūrybinis palikimas tebegyvena. Visiškai neseniai „Netflix“ platformoje pasirodė laisva jo romano „Gyvenimas dar prieš akis“ adaptacija (rež. Edoardo Ponti), kurioje vaidina režisieriaus mama ir kino pasaulio legenda – Sophia Loren. Emile’io Ajaro slapyvardžiu pasirašytas romanas rašytojui atnešė Gonkūrų premiją (aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą), buvo itin populiarus tarp skaitytojų. (Beje, 1977 m. adaptacija „Madame Rosa“ (rež. Moshé Mizrahi ) pelnė Oskarą kaip geriausias filmas užsienio kalba.) „Gyvenimas dar prieš akis“ tapo populiaria knyga ir Lietuvoje: nuo 1992 m., kai lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą, ji vis perleidžiama.

Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu

Paruošė Arida Riaubienė


Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“, rasta vertingos informacijos, susijusios su Vinco Kudirkos muziejaus steigimu Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

Idėja atidaryti Kudirkos muziejų, to meto spaudoje vadintą Kudirkos spinta, gimė 1929 m. minint Didžiojo Varpininko 30-ąsias mirties metines. Lapkričio 14 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje  buvo užsiminta, „ […] kad gera būtų kokioj nors įstaigoj įtaisyti nors spintą, kur galima būtų pradėti V.  Kudirkos liekanos rinkti. Tai gal būtų V. Kudirkos muziejaus pradžia“[1]. Praėjus keletui dienų, Kazys Grinius „Lietuvos žinių“ vedamajame, pavadintame „Trisdešimt metų“, rašė, kad reikia „[…] padaryti V. Kudirkos spintą, kur galėtų būti sukrauta visa, kas V. Kudirkos  gyvenimą ir darbus liečia – užsilikę daikteliai, knygos, fotografijos, rankraščiai, muzikos instrumentai, atsišaukimai apie V. Kudirką ir jo gadynę, rašiniai bei spaudiniai, jo metams ir aplinkybėms priklausę atvaizdai ir kitoki dalykai “[2]. Straipsnyje buvo akcentuota tai, kad, nesaugant Kudirkos palikimo vienoje vietoje, jis „[…] išsisklaidys įvairiose rankose ir prapuls“[3]. Straipsnyje K. Grinius ne tik pabrėžė muziejaus įsteigimo svarbą, bet ir priminė „Lietuvos žinių“ skaitytojams, kas buvo padaryta įamžinant Kudirkos atminimą 1924 m., kai Lietuvoje buvo minimos 25-osios šio garbaus asmens mirties metinės. K. Grinius rašė, kad 1924 m. buvo išleistas jubiliejinis „Varpo“ numeris, Lietuvos švietimo V. Kudirkos draugija įsteigė V. Kudirkos liaudies universitetą, skaityta nemažai viešų paskaitų, varpininko vardu pavadintos miestų gatvės. Minint 30-ąsias Kudirkos mirties metines, buvo raginama neužmiršti kelių dalykų – kad „[…] V.  Kudirkos palikimai negulėtų mūsų tautai be naudos, kad jais galėtų naudotis kuo plačiausios mūsų minios“[4]. „Atmindami V. Kudirką, mes galėtume savo dvasią stiprinti ir visokioms egoistinėms pagundoms atsispirti“[5], – rašė K. Grinius. „Lietuvos žinių“ redakcija prie K. Griniaus straipsnio išspausdintame prieraše pastebėjo: „Bus menininkams užsakytas spintos projektas, kuriuo vadovaujantis bus padirbinta spinta, kad joje galėtų būti dedami V. Kudirkos palikimai“[6].

Toliau skaityti „Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu”

Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų

1882 m. gruodžio mėnesį Sankt Peterburge gimė istorikas, filosofas Levas Karsavinas. Likimas šį ryškaus intelekto žmogų susiejo su Lietuva. 1922 m. bolševikų ištremtas iš tėvynės, Karsavinas iki 1926 m. gyveno Vakarų Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje. 1927 m. pasaulinio lygio mokslininkas pakviestas ir sutiko dėstyti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. universitetas vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu). Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios tremties, Karsaviną ištiko antroji, šįkart – į Rytus: 1949 m. jis suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje. Mirė 1952 m.

Karsavino idėjos aktualios ir šiandien. 2019 m. „Hubris“ išleido knygelę „Apie tobulybę“: paskutinį Karsavino tekstą. Kaip mini leidėjai, lageryje pieštuku ant popieriaus skiaučių parašytas tekstas – tai filosofo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikėsi platonistinės perspektyvos ir gynė idealistines pozicijas.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, saugoma Levo Karsavino kolekcija.

Toliau skaityti „Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų”

Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui

Prieš kelias dienas, lapkričio 26 d., Anykščių rajono savivaldybės taryba vienbalsiai nusprendė 2020 metų Antano Baranausko literatūrinę premiją skirti rašytojui akademikui Vytautui Martinkui už knygą „Tavo bažnyčios rūsys“. A. Baranausko premija skiriama kasmet už trejų pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba už trejų pastarųjų metų naujus profesionalios literatūros bei literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.[1]

Lietuvos rašytojų sąjungą leidykla kūrinį pristato kaip istoriją apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Romane sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo, alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją vieniems jo amžininkams – būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems – padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas išskiria Lietuvos okupacija, karas, partizanų kovos ir politinė emigracija.[2]

Toliau skaityti „Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui”

1835 m. lapkričio 30 d. gimė Markas Tvenas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Samuelis Langhornas Klemensas (angl. Samuel Langhorne Clemens), labiau žinomas slapyvardžiu Markas Tvenas (angl. Mark Twain), gimė 1835 m. lapkričio 30 d.  Rašytojas stebino savo spalvingu gyvenimu – jis buvo ne tik žurnalistas, rašytojas, dėstytojas, bet ir puikus humoristas. Puikiai žodį valdęs, kūrybingas autorius iš tiesų nėra baigęs mokyklos. Rašytojas turėjo nemažai slapyvardžių, bet geriausiai žinomas kaip Markas Tvenas. Dar pasirašinėjo kaip Joshas ar Thomas Jeffersonas Snodgrassas. M. Tvenas žavėjosi mokslu, moksliniais tyrimais ir labai mylėjo kates, kurių, pasakojama, vienu metu namuose turėjo apie 19!

Marko Tveno kūrybos vertimų galima rasti ir Epavelde:

Dvi Morko Tvėno ir viena Brėt-Garto apysakos / lietuviškai P.N. [Petro Vileišio] sutaisytos. – 1904. – 30, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/LNB095A4D71

Tėvynės mylėtojų draugijos leidinys. Princas ir elgeta / M. Tveno. – 1922

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004290200

Huckleberry Finas / Mark Twain. – 1912. – 284, [5] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000028617

Pastaroji knyga yra išleista  Čikagoje „Draugo“ spaustuvėje.