Aš moku kovoti už gyvenimą, dirbti be atvangos ir užsispyrusi siekti to, ko noriu, ir tai turbūt paveldėtas lietuviškas bruožas.
Ann Jillian (tikr. vardas Jūratė Nausėdaitė) gerai žinoma ne tik Amerikos lietuviams (tėvai – aviacijos kapitonas Juozas ir Margarita Nausėdai), kurie sekė jos karjeros žingsnius nuo pat vaikystės, bet ir kitų žemynų gyventojams. Jūratė vertinama kaip puiki aktorė ir puiki Lietuvos ambasadorė. Jūratė pasitaikius kiekvienai progai pasisako, jog yra lietuvė ir gali tuoj pat sudainuoti posmelį „Tėviškėle, tėviškėle…“. Toliau skaityti „Ann Jillian: dėkinga Lietuvai”
Nelė Mazalaitė gimė 1907 m. rugsėjo 2 dieną Darbėnuose, Kretingos rajone. 1924 metais pradėjo publikuoti pirmuosius eilėraščius, o 1929 metais – noveles. 1940 m. baigusi Klaipėdos gimnaziją dirbo valstybės tarnautoja Kaune. Nelė Mazailtė aktyviai dalyavo moterų rašytojų rengiamuose literatūriniuose vakaruose, rašė kūrinius vaikams, buvo Lietuvių rašytojų draugijos narė. Autorės kūrybą spausdino įvairūs periodiniai leidiniai: „Rytas“, „Naujoji Romuva“, „Naujoji vaidilutė“, „Židinys“, „Ateitis“, „Aidai“. 1944 m. Nelė Mazalaitė pasitraukė į Vokietiją. Rašytoja išeivijoje taip pat aktyviai veikė: rašė publicistinius straipsnius, rengė montažus lietuvių šventėms. 1949 m. kūrėja persikėlė į JAV, apsigyveno Brukline. 
Šiomis dienomis Lietuvoje lankosi JAV gyvenanti lietuvių ir iraniečių kilmės rašytoja, šokių kritikė Anita Amirrezvani, kurios motina yra lietuvė, o tėvas – iranietis. Jos debiutinis romanas yra „Gėlių kraujas“, kuriame įrašyta tokia dedikacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai“. Šį romaną – jau išleistą daugiau kaip 25 kalbomis – apie kilimų rišėją autorė skyrusi savo tėvo karštui Iranui. Rašytoja viliasi ateityje sukurti ir knygą apie Lietuvą. Lietuvoje ji turi nemažai giminaičių. Pirmą kartą rašytoja į Lietuvą buvo atvykusi 2002 metais. Jos motinai Vilniuje teko būti ir 1969 metais. Vėliau jau su dukra lankydamasi Vilniuje ir žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima. 