Kategorija: Diasporos tyrėjams

Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė

Dalia Cidzikaitė

Rinkdami medžiagą naujai virtualiai parodai, skirtai išeivijos žiniasklaidai po Lietuvai lemtingų 1990-ųjų metų, nemaža dalimi esame priklausomi nuo žmonių, prisidėjusių prie tų leidinių leidybos, geranoriškumo. Smagu, kad noro padėti sulaukiame su kaupu, net jei pažadas padėti išpildomas ne taip greitai. Taip nutiko ir su nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamu žurnalu „Pensininkas“. Gavusi ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės nario Juozo Polikaičio pažadą per savaitę ar dvi trumpai parašyti apie žurnalą, kantriai laukiau. Ir nors laukti teko ilgiau nei mėnesį, tikrai vertėjo. „Žadėjau poros savaičių bėgyje prisiųsti žinutę apie PENSININKĄ, bet užtruko daug ilgiau, – po daugiau nei mėnesio į mano el. pašto dėžutę įkritusiame laiške rašo Polikaitis. – Tikriausiai jau susiradai informaciją iš kitų šaltinių. Bet Tavo prašymas išryškino trūkumą informacijos. Pradėjęs peržiūrėti praeities dokumentaciją, tuojau pamačiau, kad ir aš pats daug ko nežinojau. Tad nutariau surašyti išsamią santrauką 37 metų amžiaus PENSININKO.“

Jūsų dėmesiui – beveik 40 metų sulaukusio žurnalo „Pensininkas“ istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su jį įsteigusia ir leidžiančia JAV LB Socialinių reikalų taryba ir jos veikla. „Retkarčiais JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo: „Ar vis dar verta leisti „Pensininką“?, – rašo Polikaitis. – Atsakymas visuomet buvo ir yra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“ Tokio ryžto ir entuziazmo gali pavydėti ne vienas išeivijoje leidžiamas leidinys. Beje, „Pensininką“ galima skaityti ir internete. Jo suskaitmenintus numerius iki 2010 m. imtinai rasite svetainėje epaveldas.lt >>

Juozas Polikaitis

JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Danguolės Valentinaitės iniciatyva „Pensininkas“ pirmuosius žingsnius pradėjo 1983 m. – kaip vieno puslapio JAV LB Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus mėnesinis biuletenis. Po metų, 1984 m., jis jau buvo keturių puslapių žiniaraštis. 1985 m. birželio mėn. biuletenį redaguoti ėmė rašytojas, žurnalistas Karolis Milkovaitis. Vieno lapo leidinėlis buvo padidintas iki 10 psl., ir tų metų lapkričio numeris jau išėjo „Pensininko“ pavadinimu. „Pensininke“ skelbiamais įdomiais ir naudingais straipsniais bei patarimais greit susidomėjo ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji karta. Praėjus vos pusei metų, 1985 m. sausio mėn., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. Antruosius metus „Pensininkas“ pradėjo jau su 16 psl. ir su daugiau nei 500 prenumeratorių. 1987 m. birželio mėn. numeris pasirodė jau 24 psl. žurnalo formatu, iliustruotu viršeliu ir 1 000 egz. mėnesiniu tiražu.

   Praėjus vos pusei metų, 1985 m., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių.
Toliau skaityti „Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė”

Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“

Per patį viruso COVID-19 piką apie sugrįžimą į Lietuvą kalbėjomės su vertėja Vijole Arbas – architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos dukra. Tėvų įskiepytas lietuviškumas, noras pažinti savąją tautą pašnekovę atvedė į Lietuvą.

Po trumpos pirmosios kelionės į dar sovietų valdomą Tėvynę (1987 m.) ponia Vijolė norėjo čia sugrįžti dar kartą. Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas tapo galimybe tai padaryti. Ponia Vijolė planavo čia dirbti metus. Metai išsitęsė ir šiemet bus jau trisdešimt metų, kaip pašnekovė gyvena ir dirba Lietuvoje.

Su V. Arbas kalbėjomės apie jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos, lietuviškumo ugdymą išeivijoje, ryšius su artimaisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir, žinoma, įspūdžius atvykus į Lietuvą, pokario išeivių ir jų vaikų (ne)grįžimą į nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.

Žavi ponios Vijolės nuolatinės pastangos nors ir mažais darbais prisidėti prie sąmoningesnės ir gražesnės Lietuvos kūrimo. To ji savo pavyzdžiu moko ir gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Vijolė Arbas. Rimvydo Jankausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Ponia Vijole, labai džiaugiuosi, kad sutikote pasikalbėti apie sugrįžimą, atvykimą iš išeivijos į Lietuvą. Jūs gimėte Vokietijoje. Kaip suprantu, DP stovykloje?

V.A. Ne, mano tėvai negyveno tose stovyklose. Tėvas[1] buvo gavęs ten[2] darbą ir nuomojo kambarį privačiam name tokiam mažyčiam miestelyje, tiesiog kaime. Ir jis važiuodavo traukiniu į darbą Štutgarte. Kad ir mažas kaimelis [buvo], bet vis tiek ten ir bombos krito ir vis tiek buvo karas, ir buvo tikrai baisu. Mūsų kambario šeimininkė buvo aljanso kareivių išprievartauta, ir ji mirė nuo to. Mama išsigelbėjo, nes kalbėjo prancūziškai, ir vis kartojo – aš ne vokietė, aš lietuvė! Tada tėvams dar teko susiieškoti [kur] kitur [gyventi], sunkiai dirbti, [tuo metu, kai praktiškai] nebuvo pinigų – visos Deutsche markės tapo bevertės.  Aš gimiau mėnuo prieš karo pabaigą.

Toliau skaityti „Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“”

Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Belgijos lietuvių bendruomenės interneto svetainės istorija


Ši nuotrauka, šalia kitų, buvo publikuota pirmosios svetainės pirmajame puslapyje.

Pirmoji svetainė 2005–2008 m.

Pirmąją Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) svetainės versiją sukūrė Ričardas
Ulozas. Nors svetainė buvo asmeninis Ričardo projektas, jo tikslinė
grupė buvo Belgijos lietuviai. 2005 m. rugpjūčio 9 d. R. Ulozui užregistravus
sritį (angl. domain) www.lietuva.be,
jau rugsėjo mėnesį svetainė „atvėrė duris“. Svetainė sukurta naudojant „drupal“
platformą, kiekvienas norintysis galėjo joje užsiregistruoti ir skelbti
informaciją. Veikė forumas: skelbimų, sveikatos, klausimų, kelionių ir kt.
temomis.

BLB valdyba, svetainėje užsiregistravusi kaip atskiras vartotojas, taip pat
skelbė savo naujienas. Rašydavo ir Lietuvos Respublikos ambasados ir Atstovybės
prie Europos Sąjungos darbuotojai. Vienu metu svetainė turėjo per 1 000
registruotųjų lankytojų. Maždaug po 3 metų veiklos svetainė ėmė nykti. 2007 m.
Ričardas išvyko gyventi į Liuksemburgą.

Bendruomenės svetainės pradžia 2008–2009 m.

Papasakojo Kristina Bradaitytė (BLB valdybos narė 2000–2009 m.)

BLB svetainę inicijavo 2006 m. išrinktos valdybos narės: Aurelija Norienė (pirmininkė, LR Seimo ir PLB komisijos narė), Rasa Vilčiauskaitė (vicepirmininkė, mokyklos vadovė, atsakinga už kultūrą), Regina Pauliukovaitė (iždininkė), Kristina Jakavičiūtė (sekretorė), Kristina Bradaitytė-Roekaerts (atsakinga už žiniasklaidą ir kultūrą), Jurgita Žemaitytė (parapija, atsakinga už žiniasklaidą) ir Virginija Dvaranauskaitė. Prieš sukuriant interneto svetainę veikė el. grupė belglietu-yahoogroups, kurioje buvo skelbiama informacija apie BLB valdybos renginius. Grupės nariai, savo ruožtu, galėjo pasidalyti įvairia informacija, susijusia su lietuviais Belgijoje. Taip pat leidome popierinį Belgijos lietuvių leidinuką „Kaleidoskopas“. Jį paštu gaudavo BLB nariai – žmonės, mokantys metinį nario mokestį,  leidinį taip pat buvo galima įsigyti lietuviškų renginių metu, o elektroninę jo versiją buvo galima perskaityti BLB nario R. Ulozo svetainėje www.lietuva.be ir LR ambasados svetainės skyrelyje, skirtame lietuvių bendruomenei Belgijoje.

BLB tinklalapio iniciatorės 2006 m. buvo išrinktos į BLB valdybą.


Toliau skaityti „Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Belgijos lietuvių bendruomenės interneto svetainės istorija”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su žurnalo „Lituanus“ vyr. redaktoriumi Almantu Samalavičiumi

„Manau, kad didžioji dalis jų [žmonių Lietuvoje] nė nežino, kad egzistuoja toks senas tradicijas turintis mokslo ir kultūros žurnalas, be pertrūkio leidžiamas nuo pat 1954-ųjų ir supažindinantis pasaulį su Lietuvos bei išeivijos kultūros formomis, nagrinėjantis įvairius Lietuvos dabarties ir praeities aspektus, atviras įvairioms disciplinoms ir mąstymo būdams,“ – sako prof. dr. Almantas Samalavičius. JAV anglų kalba leidžiamą akademinį žurnalą Lituanus jis redaguoja nuo 2014 m., o bendradarbiauti leidinyje pradėjo gerokai anksčiau.


„Lituanus“ viršelis, vol. 36, no. 2 (1990)

V. B. – Gal galite papasakoti, kaip keitėsi leidinio temos po 1990 m.? Kokie svarbiausi lūžiai, permainos leidinio gyvenime įvyko Nepriklausomybės metais?

A. S. –  Kai Lituanus buvo įsteigtas, Lietuva buvo okupuota ir kolonizuota, tad žurnalo leidėjams ir redaktoriams anuomet teko prisiimti labai svarbią misiją – supažindinti pasaulį su gyvenimu Lietuvoje ir išeivijoje, neleidžiant pamiršti, kad ilgą istoriją ir valstybingumo tradiciją turinti šalis buvo prievarta užimta Sovietų Sąjungos;  ne mažiau svarbūs tuo metu buvo straipsniai, nagrinėjantys įvairius Lietuvos valstybės istorijos aspektus, kultūrinės bei intelektualinės raidos ir politikos klausimus. Žurnale buvo reguliariai nagrinėjamos ir lietuvių diasporai reikšmingos temos. Nepriklausomybės išvakarėse žurnalo dėmesys natūraliai nukrypo į Lietuvoje sparčiai vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, atvedusius į valstybės atkūrimą, tad natūralu, kad žurnale buvo skelbiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentai, taip pat straipsniai, apžvelgiantys ilgą lietuvių tautos kovą dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Šalia kitų dalykų Lituanus puslapiuose buvo pateikta Sąjūdžio rinkiminė programa, buvo aptariama JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių istorija… Pasipylė dokumentinės ir grožinės literatūros vertimai, pavyzdžiui, plačiai nuskambėję Dalios Grinkevičiūtės memuarai, stipriausia anuometinė lietuvių poezija (Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų autorių kūryba). Kaip ir anksčiau, dėmesio netrūko įvairiems baltų lingvistikos klausimams, recenzijų skiltyje buvo reguliariai apžvelgiamos Vakaruose išleistos knygos, skirtos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijai ir politinei problematikai, kita vertus, buvo toliau apžvelgiama išeivijoje vykusių procesų dinamika, taip pat susidomėta Lietuvos ekonominės raidos problemomis. Politinei euforijai atslūgus pagausėjo žvilgsnių į Lietuvos kultūros lauką.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ypač dramatiškų pokyčių žurnalo leidybos politikoje ar turinio formavime neįvyko: buvo išsaugotas tiek temų kryptingumas, tiek jų nuoseklumas. Kita vertus, dabar akivaizdu, kad žurnalas labai sėkmingai kelis dešimtmečius analizavo Lietuvos bei lietuvių išeivijos istorijos ir kultūros procesus ir dėl to tapo laikomas patikimiausiu akademiniu ir intelektualiniu šaltiniu, prieinamu anglų kalba. Keitėsi nebent laikotarpio aktualijų sąlygoti temų akcentai. Tiesa, po 1990 m. pamažu ėmė ryškėti naujas autorių balansas: vis dažniau žurnale imta skelbti Lietuvoje gyvenančių mokslininkų, rašytojų ir menininkų kūrybą. Didžiuma jų iki tol iš viso nebuvo žinoma už Lietuvos ribų. Tai, mano galva, buvo labai svarbu, nes šių publikacijų dėka į Vakarų intelektualinį diskursą pradėjo integruotis iki tol už šalies ribų reikštis neturėję jokių galimybių lietuvių intelektualai.

Tiesa, buvo ir kitokių permainų. Per ilgą Lituanus gyvavimo istoriją pasikeitė nemažai redaktorių. Kai, berods, 2011 ar 2012 metais dėl nesutarimų su leidėjais pasitraukė keliolika metų žurnalą redagavusi profesorė Violeta Kelertienė, žurnalo ateitis tapo neaiški: pora metų redagavimo pareigų ėmėsi laikinoji redaktorė Elizabeth Novickas, tačiau tuo interim metu atskirus leidinius daugiausia rengė specialiai kviečiami atskirų numerių sudarytojai, kol svarstant apie perspektyvą nutraukti žurnalo veiklą, 2014 m. redagavimo darbas buvo pasiūlytas šių eilučių autoriui. Suprantama, kad visa tai padarė įtaką tam tikrai temų ir akcentų kaitai. Vis dėlto, mano galva, svarbiausia, kad žurnalo tęstinumą pavyko išsaugoti (turint galvoje, kad jau seniau nutrūko tokių išeivijos – tiesa, lietuviškų intelektualinių ir kultūros leidinių – kaip Aidai, Metmenys, Akiračiai ir kt., leidyba), o kaip klostysis leidinio reikalai ateityje, priklausys nuo daugelio dalykų.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su žurnalo „Lituanus“ vyr. redaktoriumi Almantu Samalavičiumi”

Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“

Parengė Dalia Cidzikaitė


Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.

JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“”

Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu

Pasakoja Deimantė Žukauskienė

Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“

Labai smagu, kai darbas dovanoja galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nekreipta į Marką Lipą, kuris ne tik papasakojo apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948-2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir papasakojo apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų bei suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką Marką Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją, ir parengęs pokalbių knygą, jog man belieka tik pritarti.

Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kad lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai


Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas ; sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė. Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 29

Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją… Kada atvyko seneliai atvyko? Kaip jiems čia sekėsi įsikurti? Ką dirbo?

Kaip dauguma lietuvių, kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927 metais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, nereikėdavo daug drabužių dėvėti dėl šilumos ir t.t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose. Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Mano močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų… Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir apsivedė. Po vestuvių, mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis dirbo toliau elektrinėje iki pat pensijos.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu”