Kategorija: Diasporos tyrėjams

Lituanistikos skyriaus tyrėjos dalyvavo tarptautinėse konferencijose

Konferencijų akimirkos

2021 m. rugsėjo 15 d. šeštą kartą surengta bibliotekininkus, muziejininkus, archyvarus ir tyrėjus vienijančios nevyriausybinės organizacijos „Baltic Heritage Network“ („BaltHerNet“) konferencija. Dvi dienas virtualioje erdvėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje pranešimus skaitė dalyviai iš Šiaurės Amerikos, Australijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Konferencijoje pranešimą perskaitė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

Šiųmetinės konferencijos tema buvo laisva. Tiesa, atsižvelgiant į neeilinius, karantino paženklintus pastaruosius dvejus metus, renginio dalyviai buvo kviečiami pranešimus parengti ir pandemijos tema: pavyzdžiui, pasvarstyti, kaip apribojimai pakeitė bibliotekų, muziejų ir archyvų veiklą užsienyje, ar esami skaitmeniniai ir internetiniai ištekliai padėjo tvarkytis su nauja padėtimi, o gal buvo sukurti nauji skaitmeniniai ir internetiniai sprendimai. Ar pasikeitė renginių auditorija? Pagaliau – ar pandemija paveikė diasporos bendruomenių gyvenimą ir veiklą? Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja skaitė pranešimą apie 2017–2019 metais bibliotekos kartu su „Europeana“ ir dar penkiais partneriais įgyvendintą migracijos kolekcijos sukūrimo projektą.

Toliau skaityti „Lituanistikos skyriaus tyrėjos dalyvavo tarptautinėse konferencijose”

Lietuviški pėdsakai „BaltHerNet“ naujienlaiškyje ir konferencijoje

Šįvakar prasidės jau šeštoji NVO „Baltic Heritage Network“ (BaltHerNet) konferencija (šį kartą – virtuali). Baltijos šalių diasporos paveldu besirūpinančios organizacijos veiklose nuo pat pradžių, jau keliolika metų, aktyviai dalyvauja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Šeštojoje konferencijoje  pranešimą  perskaitys Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja Dalia Cidzikaitė (jos pranešimas vadinasi „The international project “Migration in Art and Science”: Creating a Lithuanian segment of a new thematic collection in Europeana“). Jeigu susidomėjote, daugiau informacijos apie renginį rasite BaltHerNet svetainėje: https://www.balther.net/

O kol kas kviečiame užmesti akį į naują anglų kalba einančio BaltHerNet naujienlaiškio numerį. Jame laukia naujienos, kurios aktualios lietuvių diasporos tyrėjams ir tiesiog besidomintiems kultūriniu gyvenimu: leidinyje glaustai papasakojama apie dvi naujas knygas – Juozo Skiriaus „Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas: Atstovavimas Lietuvai JAV Vakarų pakrantėje“ (beje, J. Skirius neseniai papildė Lituanistikos skyriaus darbuotojų gretas) ir Reginos Gytės Narušienės „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, dvi parodas – Lietuvos ir Kanados diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečiui paminėti skirtą „Sharing Our Stories“ („Dalijamės savo istorijomis“) Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje ir „Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, režisieriaus Jurgio Matulevičiaus debiutinį ilgametražį filmą „Izaokas“, tradicinius Vytauto Didžiojo universiteto vasaros kursus užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams , jau paminėtos advokatės  Narušienės archyvo perdavimą Nacionalinei bibliotekai… Šį ir senesnius naujienlaiškio numerius  rasite štai čia: https://www.balther.net/balthernet/balthernet-newsletters/

Silviją Vėlavičienę prisimenant

Jolanta Budriūnienė

Silvija Vėlavičienė prie darbo stalo

Šiandien jau dešimt metų, kai išėjo ilgametė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovė Silvija Vėlavičienė. Žmogus, šioje bibliotekoje sudėjęs stiprius vertybinius lituanistikos veiklų pagrindus, kuriais ir šiandien yra patikima ir drąsu remtis.
Nuo pat Atgimimo pradžios ji siekė atkurti ir sutvirtinti jungtis su Pirmosios Lietuvos respublikos kultūriniais pasiekimais, įgarsinti sovietmečiu nutildytas istorijas, nebyliai išgyventas patirtis, iš „specialiųjų saugojimo sąlygų“ išvaduoti įkalintas knygas, suteikti joms naują pažinimo impulsą.
Kai kalbame apie Silviją, neabejotinai prisimename jos atliktą didžiulį darbą lietuvių diasporos spaudos baruose ‒ grąžinimo į Lietuvą, tvarkymo, sisteminimo, sklaidos. Silvijai ši spauda buvo toli gražu ne tik trūkstamų leidinių surinkimas. Kur kas daugiau… Ji visuomet pabrėždavo, kad tai buvo ištiso į mūsų šalies visuomenės kultūrinę sąmonę kažkada nepatekusio kultūros lauko reiškinio grąžinimas. O tuo metu, XX ir XXI amžių sandūroje, lietuvių išeivijoje Nacionalinės bibliotekos vardas buvo neatsiejamas nuo Silvijos Vėlavičienės… Dar ir šiandien turime bibliotekos bičiulių, kažkada pažintį su biblioteka pradėjusių nuo pažinties su Silvija. O ir vėliau užsimezgę kontaktai su užsienio lietuviais buvo paremti gerąja aura, kurią skleisdavo Silvijos pozityvumas, supratimas svarbos tų darbų, kurie turėjo būti atlikti laiku, kad būtų bent kiek pasivytas kažkada prarastas laikas…

Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011

Regis, visa to laiko istorija atsiskleidžia ir vartant prieš dešimtmetį Nacionalinės bibliotekos išleistą Silvijos Vėlavičienės knygą „Draustosios spaudos pėdsakais“. Ji mėgo sakyti, kad reikia surasti laiko ir užrašyti tai, kas reikšmingo kultūros lauke įvyksta, užfiksuoti, nes visa yra svarbi patirtis ateičiai. Ir paliudijo tai pati, knygoje įamžinusi reikšmingą su Lietuvos nepriklausomybe prasidėjusį virsmą, o savo darbais užpildžiusi ištisą Nacionalinės bibliotekos istorijos puslapį…

Lietuviai San Paule: odisėja tęsiasi!

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė graži dovana – Jono Jakatanvisky knyga, kurioje pasakojama lietuvių imigrantų ir jų palikuonių atvykimo ir apsigyvenimo Brazilijoje istorija. Šis leidinys, išėjęs jau po autoriaus mirties, yra ketvirtoji jo knyga, trečioji ir paskutinė serijoje „Os Lituanos em São Paulo“. Jono Jakatanvisky dukra Janete Jakatanvisky sako: „Ši knyga – nesuskaičiuojamų valandų tyrimų, studijų ir vertimo darbas, kurį baigėme ir paviešinome.“Su Jakatanvisky šeima Lituanistikos skyriaus artimesnis ryšys užsimezgė maždaug prieš dešimtmetį. Jonas Jakatanvisky padovanojo savo knygų,  siųsdavo savo redaguojamą biuletenį „O Sąjungietis“. Todėl nestebina, kad ketvirtajame naujosios knygos viršelyje cituojamos (portugalų kalba prabyla!) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Jolanta Matuzaitė ir Deimantė Žukauskienė.

2020 m., ruošdamosi parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų“, pakalbinome šviesaus atminimo Jono Jakatanvisky dukrą Janete: apie tėvo įsitraukimą į lietuvybės puoselėjimo darbus, Brazilijos lietuvių spaudą. Visą interviu rasite „Pasaulio lietuvyje“: https://pasauliolietuvis.lt/jonas-jakatanvisky-ir-o-sajungietis/

Dėkojame už knygą ir tikimės, jog  leidinys bus patrauklus skaitytojams, mokslinius darbus rašantiems studentams ar istorikams.

Giovannos (Lozoraitis) pomidorų padažas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Puikioje 2005 m. leidyklos „Aidai“ išleistoje Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ buvusio Lietuvos diplomato Kazio Lozoraičio našlė, dailininkė ir restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (1930.09.30-2021.07.25) skaitytoją vedžioja ne tik po Antikos, viduramžių, renesanso, Baroko ir šių dienų Romą bei jos apylinkes, kur netrūksta ir lietuviškų pėdsakų, bet ir supažindina su Romos ir jos gyventojų kasdienybe, mada, kinu ir pačiais romiečiais. O knygos autorės paprašyta pasidalyti vienu kitu patarimu, kaip pasigaminti keletą itališkų patiekalų, mielai tai padaro.

Giovanna pažintį su italų virtuve siūlo pradėti nuo pomidorų padažo. Gaminant pomidorų padažą italė rekomenduoja naudoti konservuotus pomidorus, nors, sako ji, ir iš šviežių pomidorų pagamintas padažas nepalyginamai skanesnis nei pirktinis. 

Pomidorus reikia nuplauti, palaikyti verdančiame vandenyje, paskiau, perliejus šaltu vandeniu, nulupti, supjaustyti ir troškinti puode maišant medine mentele, kad padažas nesviltų, kol išsiskirs pakankamai sulčių. Kai pomidorai pakankamai išsileidžia, įpjaustykite į padažą truputį morkų, nuluptų saliero stiebų, įdėkite gabalą nelupto svogūno ir ketvirtį nulupto svogūno. Kai svogūnas suminkštėja, įverkite druskos, cukraus, karčiųjų raudonųjų paprikų – peperoncino. Išjungę ugnį, įpjaustykite baziliko. Pertrinkite masę mikseriu.

Toks padažas puikiai tinka su ryžiais, pasta, mėsos patiekalais. Beje, į troškinamus pomidorus įdėję dešrelę be odos arba faršo, gausite mėsišką pomidorų padažą. Italai tokį pomidorų padažą paprastai dar pagardina tarkuotu Parmos sūriu. Indelis su sūriu statomas ant stalo, kiekvienas valgytojas jo užsiberia tiek, kiek nori.

Daugiau Giovannos Pignatelli-Lozoraitis receptų ieškokite knygoje: Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė

1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Toliau skaityti „Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas”