Libri et manuscripta – Puslapis 2

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“

Parengė Ala Kamčatna ir Diana Norkūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius

Apie 1983 m. Retų knygų ir rankraščių skyriuje suformuota Pamokslų kolekcija (fondas F89). Tai 1695 vienetus turintis fondas, apimantis XVIII–XIX a. rankraštinius dokumentus. Rankraščių skyriaus gautų dokumentų registracijos knygoje, pildytoje nuo 1948 iki 2011 m., randami du įrašai, padedantys sužinoti šių neeilinių dokumentų patekimo į Lietuvos nacionalinę biblioteką istoriją. 1950 m. įrašas skelbia, kad iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos ir Marijonų vienuolyno gautų „tvarkytinų fondų“ išskirta „viena pinta dėžė“ su rankraštiniais pamokslais. 1995 m. rugsėjo 25 d. įrašai skelbia, kad „per knygyną-saloną“ įsigyti 2 aplankai – 321 ir 553 lapų –rankraščių, kurie buvo priskirti jau suformuotai Pamokslų kolekcijai.

Taip susiklostė, kad šio fondo dokumentus, parašytus lenkų kalba, dabar tvarko karo pabėgėlė iš Ukrainos – Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė Ala Kamčatna. Kaip prisipažino pati Ala, labiau įtraukiančio darbo dar nėra turėjusi. Skaitydama šiuos XVIII–XIX a. Mogiliavo arkivyskupijos katalikų dvasininkų rankraščius, ji atranda daug puikių minčių, pamąstymų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, tikėjimą.

Dalinamės A. Kamčatnos mintimis ir senuosiuose rankraščiuose rastais išminties perliukais.

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nei pėdsako, nei ženklo“. Taip manė šie pamokslininkai. Tikriausiai mes galvojame taip pat. Bet jau praėjo 250 metų, o aš skaitau jų parašytus pamokslus ir girdžiu jų balsus. Ir atrodo, kad mes, žmonės, nė kiek nepasikeitėme. Pasikeitė tik mūsų gyvenimo tempas. Mes skubame, dažnai net nežinodami kur, nepastebėdami tų momentų, kurie galėtų būti reikšmingi ir pakreiptų mūsų likimus. Kaip dažnai susitelkiame į tai, kas griauna mūsų gyvenimus ir daužo širdis, trukdo judėti į priekį. Juk gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man šie rankraščiai – tarsi tiltas per šimtmečių bedugnę, jungiantis praeitį ir dabartį.

Iš 1801 m. pamokslo:

XVIII amžius nuo Kristaus gimimo jau praeity. Šis šimtmetis nebuvo kupinas laimės ir gerų ketinimų išsipildymo. Tai žino kiekvienas tada gyvenęs ir buvęs šio amžiaus įvykių liudininku. Ne kartą buvome panirę į sumaištį ir liūdesį. Tačiau buvo ir ramių bei džiugių akimirkų. Viską turėjome ištverti ramiai, kantriai, pasitikėdami Viešpaties gailestingumu.

Toliau skaityti

Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

Parengė Diana Norkūnienė

Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcionierius, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus.

Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Vytauto Steponaičio rankraščių fondas – F25. Jame – medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 metais rašytų „Mano atsiminimų apie Vytautą Steponaitį“ 4 sąsiuvinyje randame išsamią informaciją apie sutuoktinio kolekciją ir jos perdavimą tuometinei Lietuvos TSR respublikinei bibliotekai: „Respublikinei bibliotekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių (abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25–28).

Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti, jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – portale epaveldas.

Šiandien norime pristatyti baigiamą tvarkyti V. Steponaičio surinktą vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekciją. Šios kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti mūsų bibliotekos specialistų, o aprašai patalpinti Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Šiuo metu, tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Toliau skaityti

Joninės — Šv. Jonas Krikštytojas ir Kaltinėnai

Parengė Rima Dirsytė

Bendrovės „Malda“ išleistas paveikslėlis. Kaunas, [apie 1936]. Saugoma NPDAF

Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Toliau skaityti

„Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių…“

Parengė Rima Dirsytė

dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.

Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.

Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…

M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266

Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai, patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.

Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą. „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?

Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:

Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.
Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!

*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. – 0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro.
**Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.

Toliau skaityti

Spalio 28 d. gimė Lietuvos istorikas, švietėjas, folkloristas, vertėjas Simonas Daukantas

Parengė Deimantė Žukauskienė

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F110-21. Simono Daukanto užrašytos lietuvių liaudies dainos

Istoriko, rašytojo, kalbininko, muziejininko, tautosakos rinkėjo Simono Daukanto indėlis tiriant Lietuvos praeitį yra aiškus ir didelis. Jį savo darbuose įprasmino ne vienas mokslininkas ar žymus menininkas. Istorikas Vytautas Merkys savo monografijoje rašo:„Daukantas buvo plataus akiračio lietuvių kultūros ir mokslo darbuotojas. Jis tapo prikeltas iš užmaršties todėl, kad buvo ir tebėra reikalingas gyviesiems. Pažangiosios idėjos, išreikštos jo raštuose, ypač istorijos veikaluose, pastatė jam, tariant Horacijaus žodžiais, paminklą už varį stipresnį.“

Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 7–124, 154–202.

Virtualios kultūros paveldo sistemoje epaveldas.lt galima susipažinti su Lietuvos istoriko, folkloristo Simono Daukanto darbais.

Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû / Simonas Daukantas – 1845

Žemaičių pasakos / Simonas Daukantas – 1941

Lietuvos girios senovėje / Simonas Daukantas – 1964

[T.] 1 / Simonas Daukantas – 1995

T. 2 / Simonas Daukantas – 1995

1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė

Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).