M. E. Andriolis (Iš Z. Toliušio fondo, F.66-302, lap.2)
1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.
Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.
1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.
1885 m. liepos 16 d. Šaravuose, Kėdainių raj. gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė –istorikė, pirmoji profesionali Lietuvos egiptologė.
Egiptologija susidomėjo studijuodama (1911–1916 m.) Maskvoje pas žymų orientalistą Borisą Turajevą, kuris padarė poveikį mokslininkės pasaulėžiūros formavimuisi bei apsisprendimui visą gyvenimą paskirti Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui. Studijų metais dalyvavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos komisijos bei Lenkų mokslo draugijos veikloje. Po studijų grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą Kauno mokyklose ir gimnazijose. 1922–1940 m. (su pertraukomis) dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę su nepažįstama Rytų kultūra, su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais. Dėjo pastangas parengti dirvą orientalistikos mokslui Lietuvoje. Keletą kartų (1910 m., 1924 m., 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte ir Palestinoje, atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose, publikavo straipsnius apie Senovės Egipto kultūrą ir istoriją. Parengė populiarių mokslo leidinių seriją „Senovės Rytai“: (Egipto ieroglifai (1932 m.), „Moters būklė senovės Egipte“ (1932 m.), „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.), „Vardo reikšmė senovės Egipte“ (1934 m.), parašė išsamią studiją „Senovės Rytų istorija, t. 1: Aigiptas“ (1936 m.). Tačiau dar nemaža dalis parengtų knygų bei straipsnių, deja, taip ir liko neišspausdinti.
Moters būklė senovės Egipte : (pirmoji moteris soste – faraonė Chatšepsut) / doc. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. – Kaunas : [s.n.], 1932
Bendrovės „Malda“ išleistas paveikslėlis. Kaunas, [apie 1936]. Saugoma NPDAF
Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Iš kairės: Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, Tomasz Błaszczak, Arnas Zmitra. Linos Radžienės nuotr.
Kiekviena išvyka su šauniais kolegomis, ilgesnė ar trumpesnė, kupina atradimo džiaugsmo ir įspūdžių. Šį kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus darbuotojai keliavo sekdami Władysławo Wielhorskio pėdsakais Žemaitijoje. Akstinu kelionei tapo gegužės 12 d. Nemakščių bendruomenės santalkos namuose vykęs Nacionalinės bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisiaus – „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraščio“ – pristatymas. Knygos pristatyme dalyvavo leidinio rengėjai ir sumanytojai dr. T. Błaszczakas, A. Miltenytė, vertėja I. Aleksaitė. Renginį moderavo kultūros istorikas, viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ direktorius Arnas Zmitra.
Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas 1915–1917 metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija) – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Egodokumento rankraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.
Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotr.
Ypač reikšmingas ir simboliškas šios knygos pristatymas Balčių, Nemakščių bendruomenėms. Dienoraštyje aprašoma daugybė šių apylinkių istorinių realijų, karo metų aktualijų, taip pat žmonių gyvenimo sąlygos, kasdienybės bruožai. Dalyvaujant knygos pristatyme neapleido jausmas, kad leidinio pasirodymas ir pristatymas vietos bendruomenės buvo tikrai laukiami. Tai liudijo ir pilnutėlė Nemakščių bendruomenės santalkos namų salė, ir jaukus sutikimas, nuoširdus bendravimas bei dalijimasis mintimis tiek apie knygą, Raseinių krašto istoriją, tiek apie Lietuvos miestelių ateitį. Renginyje dalyvavę Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkas, daugybės knygų autorius ir bendraautoris Jonas Brigys ir Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Vapsevičienė atkreipė dėmesį į knygos svarbą Raseinių krašto istorijai ir visuomenei. Pasak jų, dienoraštyje aprašyti aplinkiniai dvarai, žmonių gyvenimo sąlygos okupacijos metais, santykis su Vokietijos valdžia, ūkio darbai. Buvo aptartos ir tolesnės Balčių vietovės tyrinėjimo perspektyvos.
dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.
Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.
Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…
M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266
Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai, patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.
Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą. „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?
Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:
Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.
Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!
*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. – 0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro. **Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F110-21. Simono Daukanto užrašytos lietuvių liaudies dainos
Istoriko, rašytojo, kalbininko, muziejininko, tautosakos rinkėjo Simono Daukanto indėlis tiriant Lietuvos praeitį yra aiškus ir didelis. Jį savo darbuose įprasmino ne vienas mokslininkas ar žymus menininkas. Istorikas Vytautas Merkys savo monografijoje rašo:„Daukantas buvo plataus akiračio lietuvių kultūros ir mokslo darbuotojas. Jis tapo prikeltas iš užmaršties todėl, kad buvo ir tebėra reikalingas gyviesiems. Pažangiosios idėjos, išreikštos jo raštuose, ypač istorijos veikaluose, pastatė jam, tariant Horacijaus žodžiais, paminklą už varį stipresnį.“
Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 7–124, 154–202.
Virtualios kultūros paveldo sistemoje epaveldas.lt galima susipažinti su Lietuvos istoriko, folkloristo Simono Daukanto darbais.
