Parengė A. M.
Išgirdus Antano Gailiaus pavardę daugumai iš mūsų turbūt pirma asociacija – tai labai rimtų vokiečių kalba rašiusių autorių, tokių kaip Thomas Mannas (tetralogija „Juozapas ir jo broliai“), Francas Kafka, Stefanas Zweigas, Raineris Maria Rilke, Herta Müller ir t. t., vertėjas. Kiek mažiau žinančių, kad lygia greta Gailius verčia ir iš nyderlandų kalbos. Gal kitiems jis žinomesnis kaip poetas ir eseistas ar Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narys ir Nidos forumo iniciatorius. Jo ryšiai su Vokietija ir vokiečių literatūra savaime suprantami, tad praėjusiais metais Vokietijoje vokiškai išleista jo eilėraščių ir esė knygelė nieko nenustebins.

Gailius, Antanas. Hier: Gedichte und Essays, herausgegeben von Walter Schmitz. Dresden: Thelem, 2024.
Pavadinimas „Hier“ paimtas iš Antano Gailiaus 1997 m. eilėraščių rinkinio „Šičia“. Knygelėje sudėti ir eilėraščių vertimai, ir jų originalai lietuvių kalba. Žinodamas, kad retas vertėjas imasi versti savo poeziją į nors ir gerai išmoktą, bet ne gimtąją kalbą, pradedi ieškoti, kas jam padėjo. Atrasti vertėjų pavardes šiame leidinyje užtrunka, net pradedi manyti „na taip, Gailius vertėjas, matyt, pats ir išsivertė“. Vis dėlto atidžiai, labai atidžiai perskaičius galima juos surasti. Tai Heinzas Czechowskis ir Cornelius Hellis. Kas kita dėl eseistikos. Tie keturi knygoje įdėti esė galbūt buvo iš karto rašomi vokiškai kaip paskaitos tarptautiniams seminarams ir koliokviumams (jų nepavyko rasti Antano Gailiaus eseistikos knygoje „Pro mansardos langą“ (2012)) ir publikuoti Vokietijos spaudoje. Iš tiesų autoriaus esė, kaip ir Walterio Schmitzo pabaigos žodis „Lietuva Europoje: Antanui Gailiui“, yra skirti Vokietijos skaitytojui. Knygos tikslas – ne vien pristatyti autoriaus literatūrinę kūrybą, bet kartu ar net labiau Lietuvą, jos istoriją, raštijos veikėjus, Lietuvos vietą šiuolaikinėje Europoje. Belieka džiaugtis, kad vokiečiai gavo galimybę „prisiliesti“ prie Antano Gailiaus ir Lietuvos. Kaip jis pats gražiai sako savo paskaitoje „Nauja pradžia: lietuvio žvilgsnis į šimtmetį po Didžiojo karo“, skaitytoje 2019 m. sausio 30 d. Dresdeno technikos universitete, – „aš lietuvis, o ne vaiduoklis. Esu tikras, realus. Jūs galite mane paliesti. Tuo pačiu esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“.




