Yra knygų, kurias su malonumu skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Pastarieji jose suranda naujų, vaikystėje nepastebėtų prasmių. Vytautės Žilinskaitės (g. 1930), kuriai šį gruodį sukako devyniasdešimt, „Kelionė į Tandadriką“, – viena iš tokių knygų.
Knygoje, kuri pirmą kartą išėjo 1984 m., persipina rimti klausimai ir humoras. Knyga filosofiška, tačiau joje yra ir Žilinskaitei būdingo humoro. „Kelionė į Tandadriką“ be juoko ir satyros liktų it paukštė apkirptais sparnais. O aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara… Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?“, – per devyniasdešimtmečio proga duotą interviu kalbėjo rašytoja. Tiesa, pati rašytoja kaip mėgstamiausią knygą išskiria „Robotą ir peteliškę“. „Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis “, – sakė ji.
vaikų literatūros kritikas, vertėjas, žurnalo „Rubinaitis“ steigėjas ir redaktorius Kęstutis Urba „Kelionę į Tandadriką“ vadina klasikine knyga, duodamas interviu įtraukė į sąlyginį knygų vaikams penketuką: „V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ – klasikinė knyga.“
Kelionė į Tandadriką / Vytautė Žilinskaitė. – 1984
Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge 2020 m. lapkričio 27 d. įvyko virtuali mokslinė-praktinė konferencija „Informacija beveidė – knyga individuali“, skirta tautinės knygininkystės unikumams ir jų mįslėms. Tai jau ketvirtoji konferencija, organizuojama bibliotekos Nacionalinės literatūros skyriaus kartu su Sankt Peterburgo valstybiniu universitetu ir Rusijos bibliotekų asociacija. Konferencijos geografija apima bendros knygos istorijos liudininkes Rusiją ir kaimynines šalis (Lietuvą, Lenkiją, Latviją) bei slaviškąjį paveldą Europoje. Karantino sąlygomis ši konferencija sutraukė pranešėjus iš Nyderlandų, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos ir įvairių Rusijos mokslo centrų. Iš viso perskaityta 11 pranešimų.
Kiekvienas pranešimas savaip intriguojantis. Antai Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docento dr. Aleksejaus Andronovo, vieno iš konferencijos organizatoriaus, pranešimas apie kalbininko, orientalisto profesoriaus Jevgenijaus Polivanovo (1891–1938) knygų likimą sukėlė susidomėjimą. J. Polivanovo, stalinistinių represijų aukos, darbai buvo naikinami, bet vėliau mokslininką reabilitavus parengta jo personalinė bibliografija, dalis darbų publikuota. Tarp daugelio neišlikusių profesoriaus knygų ieškota brošiūros „Фонетические особенности касимовского диалекта <татарского языка>“ (Totorių kalbos kasimovo tarmės fonetiniai bruožai“, Maskva: Orientalistikos institutas, 1923, 20 p.). Nepavyko jos surasti Rusijoje, bet sėkmė lydėjo Uzbekijos Respublikos nacionalinėje bibliotekoje. Šis pavyzdys vaizdingai atskleidžia, koks yra svarbus visų atminties institucijų darbas, kritiškai vertinant nacionalinius knygų fondų komplektacijos prioritetus, kad nenukentėtų ir kitų tautų svarbūs dokumentinio paveldo reliktai.
Skulptūra „Katinas“ – visuomenėje plačiausiai žinomas skulptorės Ksenijos Jaroševaitės (g. 1953) kūrinys. Skulptūra jau dešimtmetį stovi Jurgos skvere Aguonų gatvėje (Vilnius), netoli šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) namų. „Pakraščių (atskirai, ne centralizuotai dirbančių žmonių, taip pat ir verslininkų) svarba didelė. Susitelkė žmonės, rado pritarimo ir parėmimo, ir Vilniaus Aguonų skverelyje apsigyveno Ksenijos Jaroševaitės sukurtas Katinas; Jurgos Ivanauskaitės, gerai sugyvenusios su kačių gimine, prisiminimui ir žmonių džiaugsmui. Gal labiausiai – vaikų. Katinas stiprus, nenugriausi. Galima ant jo užsirepečkoti, pajodinėti“, – po skulptūros atidengimo mėnraštyje „Metai“ (2009, Nr. 11) rašė prof. Viktorija Daujotytė.
K. Jaroševaitė stipriu, ryškiu autoriniu braižu išsiskyrė dar sovietmečiu (tarp skulptorių išskirtinai atrodė ir dėl lyties – šią meno šaką rinkdavosi vyrai). Kaip pažymima MO muziejaus pasakojime iš „20 Lietuvos meno istorijų“, „menininkė vaizdavo nerangias, stambias ir jaukias žmonių ar gyvūnų figūras, užsiimančias nereikšmingais veiksmais. Viena jos herojė šukuojasi plaukus, kita daro mankštą, o trečia – žaidžia su kate. Po kasdienybės motyvais slėpėsi užuominos į žmogiškus jausmus – nuobodulį, įkyrias mintis. Tuomet stebino tokių įprastų, toli nuo herojų šlovinimo nutolusių temų pasirinkimas“.
Gruodžio 3 d., prasidedant virtualiai konferencijai „Rašytojų įamžinimas Lietuvoje“, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas priminė, kad renginį turėjo pratęsti paroda, skirta Lietuvos rašytojų įamžinimo formoms. Tarp aštuonių rašytojų yra J. Ivanauskaitė. Parodą, deja, teko atidėti, į ją Nacionalinė biblioteka pakvies kitąmet.
2020 m. birželio 23 d. Nacionalinėje bibliotekoje Irenai Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Lietuva neteko vienos šviesiausių kultūros asmenybių – literatūrologės, teatrologės Irenos Veisaitės (1928–2020). Sausį profesorei būtų sukakę 93-eji. Daugelį metų I. Veisaitė dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas). Dalijamės keturių I. Veisaitės studentų, dabar dirbančių Nacionalinėje bibliotekoje, atsiminimais apie brangią dėstytoją.
Jolanta Budriūnienė, Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė
Profesorė Irena Veisaitė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete mūsų lituanistų kursui dėstė Vakarų Europos literatūrą. Turiu pasakyti, kad ir tuomet, trečio kurso studentės akimis žvelgiant, ir dabar, kone trims dešimtims metų prabėgus, Dėstytoją pirmiausia prisimenu kaip nepaprastos erudicijos, gilaus ne tik savo dėstomosios srities, bet ir plataus pasaulinės kultūros lauko išmanymą demonstruojantį žmogų. Kartu žavėjo tai, kaip dėmesingai Dėstytoja įsiklausydavo į mūsų nuomones, argumentus, skatino juos išsakyti, kaip ji vertino kiekvieno iš mūsų individualų požiūrį į kūrinį, santykį su juo. Mums, dar sovietines mokyklas baigusiems, tai buvo ir didelis naujas patyrimas kaip studijuoti, kad tai nebūtų tik atsiskaitymui, pažymiui, o sau, gyvenimui… Išties tai turėjo ir labai didelės įtakos mūsų asmenybių formavimuisi, pasitikėjimo savimi ugdymui.
Prieš porą metų Vilniaus knygų mugėje turėjau galimybę Dėstytoją pasveikinti gavus apdovanojimą už knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“[1]. Ir tuomet, mano nuostabai, išgirdau padėką visiems mums, jos studentams… kad bendravimas su mumis jai taip pat buvo be galo svarbus… jos požiūrio į gyvenimą formavimuisi, jos minčių, idėjų įgyvendinimui…
Žinia apie Dėstytojos Irenos Veisaitės netektį labai liūdna dideliam būriui jos studentų. Ilsėkis, ramybėje, miela Dėstytoja…
Dalia Cidzikaitė, DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja
Studijų metais su kursiokais juokaudavau, jog mums pasisekė – 1990-aisiais įstoję į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lituanistikos, ten sutikome kone visą to meto Lietuvos humanitarinių mokslų „žvaigždyną“. Bakalauro studijose mums dėstė prof. Albertas Zalatorius, prof. Dovydas Judelevičius (kuris mirė 2020 m. rugsėjo 23 d.), prof. Vytautas Martinkus, prof. Kęstutis Nastopka, doc. Vanda Juknaitė, prof. Petras Bražėnas… Tarp jų buvo ir prof. Irena Veisaitė, mano kursui dėsčiusi pasaulio viduramžių ir renesanso literatūrą. Ypač gerai prisimenu jos seminarus, skirtus Viljamui Šekspyrui, renesanso laikų dramai. Profesorės dėstomame kurse laukė ir pažintis su chrestomatine Johano Huizingos knyga „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“.
Asmeninis ryšys su profesore užsimezgė man sugrįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 2015 metų gale sulaukiau el. leidinio „VilNews“ redaktoriaus Aage Myhre prašymo pakalbinti du nepriklausomą Lietuvą kūrusius profesorius – Vytautą Landsbergį ir Ireną Veisaitę.
Vėlyvam rytui suplanuotas pokalbis vyko prof. Landsbergio biure Žvėryne. Tąkart prof. Veisaitė atvyko su profesoriui skirtų gėlių puokšte. Nustebino abiejų pašnekovų požiūris į, rodos, nereikšmingo leidinio ir dar nereikšmingesnės žurnalistės prašymą susitikti ir duoti išsamų interviu. Abu buvo ne tik parengę atsakymus, bet ir juos užrašę – su visomis detalėmis ir faktais.
Interviu su profesoriais anglų kalba galima rasti čia:
R. Mažeikienė, DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja
Veisaitė man dėstė Vakarų literatūros kursą. Tą kursą jie dalijosi kartu su Dovydu Judelevičiumi, kartu ir egzaminavo, todėl man jie neatskiriami – kai galvoju apie vieną, iškart iškyla ir kitas. Ir fakultete jie buvo tarsi sulipę, bendraudavo dažniausiai tik tarpusavy, nesiveldavo į jokias intrigas – gal dėl bendro dėstomo dalyko, gal dėl skaudžios bendros patirties. Man jie atrodė labai paslaptingi, labai subtilūs, be galo inteligentiški, dievinantys savo dėstomą dalyką ir žavintys savo erudicija. Dovydas gal kiek šiltesnis, o Veisaitė labai santūri, niekada nesileidžianti į jokius asmeniškumus, buitiškumus ar „pletkus“. Labai stipri, kiek atšiauroko žvilgsnio, įspūdingo, gal net bauginančio, žemo balso tembro.
Prisimenu vieną epizodą, tik nerandu žodžių jam apibūdinti, gal – begalinė vidinė kultūra, pagarba studentui kaip kolegai? Per egzaminą, kuris vyko raštu, vienas grupiokas pasinaudojo „špera“ ir perdėtai išsamiai viską atsakė – datas ir kitokias smulkmenas, kurias šiaip jau sunkoka įsiminti. Atnešusi įvertintus darbus Veisaitė to studento paklausė kažkokio fakto, kurį tas buvo parašęs. Jis, aišku, neatsakė. Kaip dabar prisimenu Veisaitės ir Dovydo reakciją: jie sumišę, sutrikę susižvalgė tarpusavy ir ramiai sako „ateikit tą ir tą dieną“. Be jokio moralo, „skolos“ įrašymo, pamokslavimo ar pasitenkinimo, kad „sugavo“. Atrodo, kad jiems buvo labai liūdna ir labiau nesmagu nei tam studentui… Antra vertus, turbūt jie ir nesiekė mūsų išmokyti ar sukrauti į galvas žinių – elgėsi kaip su suaugusiais sąmoningais žmonėmis, kolegomis.
Dainius Vaitiekūnas, DPTD Lituanistikos skyriaus vadovas
Ji buvo iš tų dėstytojų, kurie atsimena savo studentus. Reti ir trumpi buvo tie mūsų susitikimai po studijų, bet ji vis nutaikydavo progą pasiteirauti apie kurso draugus. Išskirtinė erudicija joje derėjo su gilia gyvenimiška, daug pasaulio mačiusio žmogaus patirtimi, apie kurią studijų metais nedaug ką žinojau, bet negalėjau nejusti. Jos paskaitose literatūriniai veikėjai tarsi atgydavo ir savo pavyzdžiu kalbėdavo apie tai, kokio gyvenimo verta ilgėtis. Ji mokė išgyventi literatūrą, neatriboti jos saugiu atstumu nuo savo gyvenimo. Ne kartą sakydavo, kad ne tik svarbu, ką valgote, bet ir tai, ką skaitote. Net nežinau, ar buvo kokia nors galimybė išlaikyti jos visuotinės literatūros egzaminą ko nors neperskaičius: ji gebėjo paklausti taip, kad jokia skambi vadovėlinė frazė nebūtų atstojusi kūrinio, be to, ir sąžinė to nebūtų leidusi. Tai buvo vienas iš pačių ryškiausių mūsų literatūros katedros šviesulių. Ji kalbėjo ne tik žodžiais, bet ir visa savo oria laikysena, o ypač išraiškingos buvo jos akys. Esu matęs, kaip sykį jos prisipildė ašarų paskaitoje apie „Karalių Lyrą“, ir per tą vieną akimirką labai daug sužinojau ir apie literatūrą, ir apie ją, kaip žmogų.
Šiemet skaičiuojame jau trisdešimt metų nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Šie 30 metų buvo valstybės kūrimo metas. Nepriklausomybė suteikė galimybę laisvai judėti: į Lietuvą galėjo sugrįžti diasporoje gyvenę tautiečiai, o po pasaulį pabiro žinių ir pažinimo ištroškęs žmonės iš posovietinio krašto. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais į užsienį, semtis žinių ir studijuoti, išvyko nemažas būrys jaunų lietuvių. Dalis jų grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino lietuviškuose centruose užsienyje, ypač JAV. O praėjus geram dešimtmečiui ar dviem jų kelias pasuko į Lietuvą. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Šį kartą kalbiname tik šią vasarą į Lietuvą su šeima sugrįžusią Daivą Litvinskaitę, gimusią 1980 m. okupuotoje Lietuvoje. Studijuoti magistrantūros studijose Čikagoje Ilinojaus universitete Daiva išvyko 2003 m., vėliau ji tęsė studijas – parengė disertaciją „Nuo objekto link subjekto: kūnas lietuvių moterų kūryboje“, ją sėkmingai apgynė. 2010 m. jei buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Į Lietuvą ji buvo grįžusi 2010, visgi gyvenimo kelias vedė atgal į Čikagą ir tik šią vasarą, ji su šeima nusprendė grįžti dar kartą. Čikagoje Daiva dirbo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedroje Ilinojaus universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose. Kviečiame susipažinti su Daivos Litvisnkaitės emigracijos istorija.Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose Daivą Litvinskaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Ina Ėmužienė.
Lietuvių studentų asociacija Ilinojaus universitete Čikagoje 2009 m.
Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.
Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems – pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.
Henrikas Radauskas
KALNUOSE
Paglostei debesį kaip paukštį, Ir jis pragydo kaip gaidys. Pakilk dažniau į tokį aukštį, Kur liejas baltas rytmetys,
Kur debesų vilnonės kojos Praeina miegančiais veidais, Kalnai lavinomis mazgojas Ir žuvys žaidžia kaip kadais,
