Otto David Tolischus: vienintelis lietuvių kilmės Pulicerio premijos laimėtojas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Otto D. Tolischus. Nuotr. iš „The New York Times“ >>

1890 m. lapkričio 20 d. Skirvytės kaime, Rusnės saloje, gimęs žurnalistas Otto David Tolischus (Otonas Tolišius) – kol kas vienintelis lietuvių kilmės amerikietis, laimėjęs Pulicerio premiją (Pulitzer Prize): vieną iš prestižiškiausių JAV premijų, skiriamų už geriausius žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius.

Deivido ir Marės (Kubiliūtės) Tolišių sūnus, būdamas septyniolikos, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1913 m. tapo tos šalies piliečiu. Keletą metų padirbėjęs gamyklose, Otonas pradeda studijuoti Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokykloje. Po studijų 1916 metais įsidarbina Klyvlande leidžiamame dienraštyje Cleveland Press, ilgainiui tampa laikraščio redaktoriumi. 1923 m. sugrįžta į Europą, kur iki 1931-ųjų dirba žurnalistu Berlyne „Universal Service“ ir metus, nuo 1931–1932 m., pagrindiniu žurnalistu Londone JAV priklausiusiai naujienų agentūrai „International News Service“. 1933 m. Tolišius prisijungia prie The New York Times (NYT) biuro Berlyne. Būtent dirbdamas šiame biure Prūsijos lietuvis atidžiai seka ir aprašo nacistinės Vokietijos iškilimą. 1940 m. kovą žurnalistas iš šalies išprašytas. Toliau skaityti „Otto David Tolischus: vienintelis lietuvių kilmės Pulicerio premijos laimėtojas”

„Retos istorijos“ – meilė savo atvaizdui

Šį mėnesį išskirtinių knygų mėgėjų rubrikoje „Retos istorijos“ Nacionalinė biblioteka pristatyto iliustracijomis perteiktą romėnų poeto Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr. – 18 m. e. m.) epinės poemos „Metamorfozės“ Narcizo mitą.  Narcizo mitas yra saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje kartu su kitais 858 paleotipais. Tai yra XVI a. pradžios knygos, kurių leidimo principai ir stilistika vis dar buvo labai panaši į pirmųjų spausdintų knygų – inkunabulų.

Plačiau>> 

Narcizas

„Metų knygos rinkimai“ : Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“

nutįsę saulės spinduliai – sausra – rugpjūtis

ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum

gal netikri – tiesiog kažkas iš šlamančių sausukų

giminės – ir iš žmonių – nes aš su močiute

kaip tik renku tuos sausukus

 

Lapkričio 21 d. 17. 30 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje poetus Gintarą Bleizgį ir Gretą Ambrazaitę kalbinsianti Lina Buividavičiūtė rašo: „Mano jau amžinatilsį močiutė rudenimis dainuodavo „Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą/Paskutinį žiedą drumzlino rudens“. <…> Mano prisiminimą ir Gintaro poeziją susieja trapumo ir amžinybės sąšaukos – per asmeninę istoriją ir archetipus. Tos močiutės, tos vasaros ir rudenys, tas amžiną atilsį, sunkio ir lengvumo dermė.“[1]

L. Buividavičiūtės nuomone, knyga yra itin nuoširdi: „manau, galėtų rastis žmonių, norėsiančių ją „apkaltinti“ naivumu ir pasikartojimais – temos, regis, tos, „nuskalbtosios“ – gyvenamieji buvimo kambariai ir mirties priengiai, nostalgiškieji retoriniai klausimai: „—kas tu esi?kas aš?iš kur?“ <…> Bet Bleizgio eilėraštis – intensyvus ir tirštas – savojo subjekto potyrių nuoširdumu užkariauja mano naiviąją elegiškąją širdies pusę. “[2]

„Gali būti, kad neturiu kito pasirinkimo, o tik būti atviras knygose. Kitaip turėčiau nustoti rašyti, bet, jeigu tai padaryčiau, greičiausiai būtų blogai man pačiam“, [3] – sako pats G. Bleizgys. Jis teigia nemėgstantis snobizmo: „Snobizmas, pamaiviškumas – psichologinis iškrypimas, daugybė žmonių juo serga. To pasekmė gali būti ne tik depresija, bet ir šizofrenija, paranoja.“[4]

Metų knygos 2018 : poezijos knygų penketukas

Toliau skaityti „„Metų knygos rinkimai“ : Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“”

„Metų knygos rinkimai“ : Gretos Ambrazaitės trapumas ir tamsa

buvo pati metų laikų kraujomaiša,

šlamantis lapkritis – rudens iškamša,

aš nežinojau, kad avis reiškia meilę,

kad kaip naminis šuo

desperatiškai bijai likti vienas

 

Šios eilutės –  iš Gretos Ambrazaitės eilėraščio „pirmykštė jėga“ (Trapūs daiktai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.). „Tikiu, kad Ambrazaitės poezijai dažnai klijuos „gotiškosios“ etiketę. Iš tiesų knygos eilėraščiai pilni rimties, niūros, nyksmo, […] svarbus religinis kontekstas.“, – recenzijoje teigia literatūrologė, poetė Lina Buividavičiūtė[1], lapkričio 21 d. 17.30 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vesianti susitikimą su G. Ambrazaite ir Gintaru Bleizgiu. Toliau skaityti „„Metų knygos rinkimai“ : Gretos Ambrazaitės trapumas ir tamsa”

J. K. Pačkauskienė pasakoja apie kryždirbystės ikonografiją Nacionalinėje bibliotekoje

Iki lapkričio 29 d. Nacionalinės bibliotekos Meno erdvėje veiks paroda  „Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje“. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika 2001 m. UNESCO buvo pripažinti žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru. „Be to, prieš dešimt metų Lietuvos kryždirbystė įtraukta dar ir į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, – pasakojo Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė. – Šia paroda atveriame daugeliui dar nepažintus mūsų bibliotekoje saugomus turtus – eksponuojame kryžių nuotraukas ir piešinius, kuriuos mums paliko kraštotyrininkai, šios liaudies meno šakos tyrinėtojai.“

Daugiau skaitykite „Lietuvos žiniose“ >> 

Trumpai apie parodą

Data lapkričio 5–29 d.
Laikas bibliotekos darbo laiku
Vieta Meno erdvė, V a.
Dalyvavimas įėjimas laisvas
Daugiau informacijos socialiniame tinkle „Facebook“ ›

„Metų knygos rinkimai“: kelios citatos iš Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Savo naujoje, šeštoje, knygoje „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ (Tyto alba, 2017) Rūta Oginskaitė kviečia žvilgtelėti į vieno iš žymiausių Lietuvos rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, kūrybą ir amatą, šeimos ir žydų tautos likimus. Pasak autorės, rašydama knygą, ji stengėsi, kad skaitytojas pasijustų esąs Grigorijaus ir Olgos Kanovičių namuose. Lietuviškai, su išsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka sudėliotais žodžiais 87 metų rašytojas pasakoja apie savo ilgametę kūrybą, o jo bendraamžė žmona Olga papildo jį jautriausiomis detalėmis, citatomis ir čia pat deklamuojamomis tekstų ištraukomis.

„Metų knygos rinkimuose“ knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ nominuota „Publicistikos ir dokumentikos“ kategorijoje. Jos pristatymas vyks lapkričio 20 d. 18 val. Renginių erdvėje (III a.). Plačiau apie renginį >>

Nežinau, kaip išvengiau pavojaus likti nevykusiu poetu arba poetu, kuris išstena eilėraščius. Rašiau taip, kaip man po mano knygelės patarė Aldona Liobytė: apie tai, ką pažįstu ir kas man brangu. Apie savo senelę. (…)

Taigi, pirmieji, kurie padrąsino mane rašyti apie žydus, – visi buvo lietuviai.

Girdėjau per savo karjerą žydų priekaištų: labai liūdnai pasakoji, nėra Šolom Aleichemo humoro. Atsakydavau, kad esu rašytojas po Osvencimo.

Visi mano romanai, o jų nemažai, iš tikrųjų yra vienas pasakojimas apie tuos pačius žmones. Tai klodas gyvenimo, kurį pažinojau nuo mažens, man nereikėjo nieko išgalvoti.

Viešai esu tą sakęs ir dabar sakau: rašydamas galvojau apie apiplėštą, apvogtą žydų auditoriją, kuri nežino nei savo pradžios, nei pabaigos, nežino, kas yra žydų gyvenimas.

Rimta proza reikalauja labai stiprios sėdynės.

Žodis galingas, ypač jei liečia tuos, kurie tau atrodo ne taip gyvenantys arba geriau už tave gyvenantys, arba neteisingai gyvenantys.

Man neišeina iš galvos senelės žodžiai: „Musė žiūri į mus ir galvoja, kad mes esam didelės musės, kurios neskraido, bet turi jėgą.“